Vaikų ugdymas prasideda nuo savęs ugdymo

Vilniaus lietuvių namų lietuvių kalbos mokytoja, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos švietimo vadybos magistrantė, gabių vaikų ugdymo centro „Gifted“ lektorė Indrė Tumosienė neapsiriboja tradiciniu požiūriu į vaikų ugdymą ir ugdymo programa. Ji nuolat vedasi mokinius į parodas, teatrą, muziejus, kviečiasi į susitikimus su įvairiais ekspertais, vežasi į išvykas už Vilniaus ribų, organizuoja projektus, siekdama ugdyti jų kultūrinę, pilietiškumo kompetencijas, kalbinius gebėjimus.   

„Man svarbu suteikti mokiniams kur kas daugiau papildomų dalykų, nei jų įprastai mokoma mokykloje. Tai reikalauja specialaus pasiruošimo ir laiko, bet man tai be galo patinka – tai sužadina mano kūrybiškumą ir kelia motyvaciją“, – sako ji.

Svarbu susitaikyti su tuo, kas nutinka

Mokykloje mokytoja I. Tumosienė dirba pastaruosius penkerius metus, prieš tai dar ketverius metus dirbo ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Anot jos, laikas dirbant su vaikais praskriejo greitai: atrodo, dar visai neseniai jos auklėtiniai buvo penktokėliai, o štai netrukus baigs pirmąją gimnazijos klasę.

Paklausta, kas per šiuos beveik 10 metų švietimo sistemoje ją labiausiai motyvuoja, Indrė atvira: tai yra tikėjimas šio darbo prasme – kad ji prisideda prie sąžiningos, kūrybingos, vertybiškai stiprios naujosios asmenybių kartos auginimo.

„Neslėpsiu, kad kasdieniame mokytojo darbe būna ir demotyvuojančių dienų. Kalbėdami viešai apie mokytojo darbą įprastai esame skatinami pabrėžti šio darbo privalumus, kalbėti apie prasmę, darbus, kuriais didžiuojamės, tačiau neretai nutylime tuos emociškai sunkius momentus, kurie neišvengiami mūsų darbe. Kartais tiesiog atrodo, kad tai, ką darai vardan vaikų, daliai vaikų neatrodo nei aktualu, nei naudinga. Tam tikromis akimirkomis atrodo, kad gal jų pakankamai nesudomini, ypač jei gauni ne tokį grįžtamąjį ryšį, kokio tikėjaisi“, – prisipažįsta I. Tumosienė.

Po tokių minčių ji linkusi permąstyti ir reflektuoti savo patirtį. Tai įprastai padeda demotyvuojančius dalykus paversti motyvacija: tiesiog svarbu į viską žiūrėti realistiškai, be rožinių akinių, kurie galėtų skausmingai skilti, suprasti, su kuo dirbi, vardan ko, ir susitaikyti su tuo, kas nutinka.

„Kai į mokyklą ateina pradedantysis jaunas mokytojas, jis dar turi daug idealizmo sukurti kažką neįtikėtinai puikaus, kitaip sakant, jis pasiryžęs kalnus nuversti – tiki, kad mokinius iškart sudomins, įtrauks, išmokys, motyvuos. Bet realybėje susiduria su paaugliais, kuriems tuo metu tos informacijos, atrodo, nereikia – tuo metu jiems galbūt svarbiausias yra draugų pripažinimas, gal jie tenori, kad suaugusieji juos paliktų ramybėje.

Tokiu atveju gelbėja refleksija ir supratimas, kad neprivalai sukurti stebuklo, kuris iš karto blizgės, nepadarysi iškart, kad visos tavo pamokos būtų itin įdomios, aktualios ir tiesiog nuostabios. Galbūt užtenka to, kad sukursi mokiniams galimybę sužinoti. Ir gali būti, kad ši galimybė jiems taps aktualesnė vėlesniame amžiuje – mokiniai grįš prie to, ką jiems parodei, ir permąstys. Šiandien tavo dėka bus padėtas pagrindas jų nuomonei, savęs atradimui, suvokimui, kas jiems svarbu, patinka, nepatinka, įdomu, neįdomu“, – įsitikinusi pašnekovė.

Nėra greito rezultato

Lietuvių kalbos mokytoja I. Tumosienė teigia, kad visai normalu, jei mokinys teigia, kad jam nepatinka lankytis teatruose, muziejuose, skaityti knygas. Žmonių interesai negali būti vienodi. Tačiau mano, kad mokytojas, ypač lituanistas, yra tas žmogus, kuris gali parodyti kultūrinį gyvenimą. Neretai žmonės teigia nemėgstantys muziejų, nors juose net nėra buvę arba buvo labai seniai ir net gerai nebeprisimena tos patirties: „Aš norėčiau, kad mano mokinys, jei jau teigs, kad nemėgsta muziejų, bent žinotų, ko nemėgsta. O dabar, kai yra gausybė įtraukių edukacijų, net prieš tai skeptiškai nusiteikę mokiniai iš muziejų išeina ir šio to sužinoję, ir visai nenusivylę.”

„Mokytojo darbas, kai bandai vaikus kažkuo sudominti, gali ir neduoti greito ir norimo rezultato čia ir dabar, – pastebi Indrė. – Galbūt ateityje jie permąstys tuos klausimus, kuriais šiandien diskutuojame, tą patirtį, kurią įgijo šiandien muziejuje, teatre ar išvykoje. Net ir tai, kas šiandien jiems atrodo neįdomu, ateityje gali tapti tais argumentais, į kuriuos jie galės atsiremti ir apginti savo požiūrį bei nuomonę.“

Vadovaujasi trimis pamatinėmis vertybėmis

Vaikų ugdyme I. Tumosienė išskiria tris pamatinius dalykus. Pirmiausia – humanizmo vertybes: ji moko vaikus būti žmogiškais, tolerantiškais ir pagarbiais vieniems su kitais. Jai taip pat svarbus pilietiškumas – į tai iš esmės atsiremia daug jos veiklų su mokiniais. Ir trečioji yra kultūrinė kompetencija. Mokytoja viliasi, kad geriausiu atveju mokiniai mokyklą baigs pagal savo amžių kultūriškai ir literatūriškai išprusę arba bent susipažinę su literatūra ir kultūra.

„Mano tikslas – juos  su tuo supažindinti, kol jie dar yra mokiniai, o ateityje, kaip ir sakiau anksčiau, jie patys pasirinks, ar jiems tai įdomu, aktualu, ar ne. Tai jų pasirinkimo teisė. Vadovaudamasi šiomis trimis pamatinėmis vertybėmis renkuosi su mokiniais ekskursijas, kurios šias vertybes atliepia: įvairias istorines vietoves, muziejus, svarbius istorinius paminklus, kultūrinius objektus. Pavyzdžiui, su devintokais praėjusių mokslo metų pabaigoje lankėmės Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejuje, partizanų bunkeriuose, nuvykome iki Merkinėje esančio paminklo Adolfui Ramanauskui-Vanagui, kryžių kalnelio, skirto partizanams. Su dešimtokais baigę mokslo metus vykome į tą patį kraštą, tik vaikščiojome plačiau diskutuodami apie XX a. sudėtingą situaciją, aplankėme Grūto parką, Merkinėje aplankėme ne tik su partizaniniu karu, bet ir su Holokaustu susijusias vietas“, – pasakojo I. Tumosienė.

Pasak jos, vaikai, lankydamiesi tokiose vietose, įvairiai reaguoja – vieniems labai įdomu, kitiems galbūt tai atrodo ne taip artima ir sava.

„Išvykas vertinu dėl galimybės pamatyti, sužinoti, pažinti ir išmokti, pabendrauti. Šiuolaikiniai jaunuoliai, skaitydami klasikinę literatūrą, neretai nežino daugybės istorizmų arba archaizmų reikšmių. Žinoma, viską gali paaiškinti mokytojas arba žodynas, bet juk daug efektyviau nuvykti į autentišką tradicinę sodybą, išsikepti duonos, susipažinti su visais įrankiais, apeiti ūkinius pastatus, kurių šiuolaikiniame kaime dažnai nebėra.

Kai būname išvykoje, stengiuosi, kad turėtume kokybiško laiko tarpusavyje pabendrauti, pažygiuoti gamtoje, papietauti stovyklavietėje, pažaisti, pasisupti ant sūpynių, pačiuožinėti čiuožykloje, aplankyti parodą, vienas kitą pažinti. Noriu suteikti jiems kokybiško bendravimo ir kontakto vienam su kitu laiko – matau išvykose juos gyvesnius, draugiškesnius, atviresnius, smalsesnius bei labiau motyvuotus. Kartu smagiai praleistas laikas sustiprina draugystę, šias pozityvias emocijas jie parsineša į mokyklą, o tai irgi yra reikalinga“, – neabejoja ji.

Tenka ieškoti pastiprinimo iš šalies

Indrės manymu, mokykloje dirbančiam mokytojui tenka susitaikyti su tuo, kad jis negali būti tobulas visų sričių specialistas ir kad visose srityse nebus vaikams autoritetas. Kartais tenka ieškoti pastiprinimo – tam tikros srities ekspertų, kurie pasidalintų patirtimi, pristatytų savo sritį, patartų. 

„Man labai svarbu, kad vaikai suprastų, jog, norint kažką pasiekti bei tobulėti, teks daug dirbti ir įdėti pastangų. Mokymasis, apsiskaitymas, kultūrinis išprusimas yra vieni esminių dalykų, norint judėti į priekį. Galbūt tokius patarimus dalijantis mokytojas mokiniams gali atrodyti nuobodžiai pamokslaujantis, bet apie tai kalbėti kritiškai svarbu.

Kviečiu į mokyklą pokalbiams įvairių sričių specialistus, kad jie pasidalintų patirtimi, įkvėptų, motyvuotų. Tai įvairūs kultūros, sporto, mokslo pasaulio žmonės. Kitų žmonių požiūris, gyvenimiška patirtis, karjeros kelias atveria platesnį požiūrį į gyvenimą ir pasaulį. Taip mokytojas auginasi ir savo autoritetą mokinių akyse – parodydamas, kad yra toks pats kaip jis, mokinys, t.y. taip pat ieškantis, smalsaujantis, besimokantis ir augantis“, – savo patirtimi dalijasi I. Tumosienė.

Ji teigia gerbianti savarankišką mokinių mąstymą, tačiau nevengianti ir išsakyti savo poziciją. Taip gimsta diskusijos, o kartais ginčai: „Mokinys turi teisę vienus ar kitus dalykus vertinti savaip, pagal savo patirtį, suvokimą, pasaulio matymą. Jei į kažką sureagavai pernelyg emociškai, priėmei klaidingą sprendimą, svarbu išmokti pripažinti savo klaidas ir atsiprašyti, pripažinti tai prieš mokinius. Jei būsi mokytojas, karikatūriškai sakant, toks, kuris tranko kumščiu per stalą, iššauksi paauglių pasipriešinimą ir įplieksi konfliktą, į tave jie nežiūrės kaip į autoritetą. Todėl itin svarbu mokytis derėtis, diskutuoti, parodyti savo žmogiškumą. Svarbu suprasti, kad galite vienas kitą gerbti ir kartu mokytis bei tobulėti.“

I. Tumosienė sako, kad ne tik pati moko vaikus, bet ir daug išmoksta iš jų. Per santykį su mokiniais ji labiau pamato ir pažįsta pati save – tam tikri apsvarstymai paskatina pokyčius.

Savo, kaip klasės vadovo, darbą ji vadina pačiu brangiausiu ir sunkiausiu savo darbu. Nors jis pilnas iššūkių, tačiau turi ir didelę išliekamąją vertę. Grįžtamasis ryšys, gaunamas iš tėvų bei vaikų, yra labai vertingas, motyvuojantis. Vaikų ugdymas yra viena iš tų patirčių, kuri brandina žmogų, nes visų pirma augi pats ir auklėji pats save.

„Mes, suaugusieji, negalime vaikams duoti to, ko patys neturime, – įsitikinusi pašnekovė. – Jeigu neturime kažkurių vertybių, jų neįskiepysime ir vaikams. Daug kalbu su vaikais apie sąmoningą pilietiškumą, humanizmą, nes pati tuo tikiu. Ir ne tik tikiu, bet ir tai rodau – jie turi manyje tai matyti, kad galėtų priimti.

Jeigu kalbu apie tai, kaip svarbu būti sąmoningu piliečiu, bet po to atėjusi į klasę vaikams sakysiu, kad tingiu eiti balsuoti per rinkimus, tai mano kalbos bus nieko vertos. Jeigu jiems sakysiu, kaip svarbu skaityti knygas, o atėjus pas mane mokiniui, kuris perskaitė knygą ir nori su manimi padiskutuoti, matysis, kad nėra su kuo diskutuoti, nes pati knygų neskaitau, tuomet apie kokį mokytojo indėlį į vaikų ugdymą galėtume kalbėti? Vaikų ugdymas prasideda nuo savęs ugdymo.“

Nerijus Žeronas