V. Matijošaitis apie verslo pasitraukimą: „Visi žinojo, kad čia buvo tik laiko klausimas“

Jeigu iki šiol dirbčiau versle, pastarasis laikotarpis būtų skirtas vien atsakinėjimui, „kas, kaip, kada ir už kiek“. Tema jau uždaryta, bet klausimai pilasi toliau. Kai kas negali susitaikyti su mintimi, kad „Vičiūnų“ kompanijos Rytų rinkose nebėra. Mero darbe tikrai pilna veiksmo – gaila laiko tuščioms kalboms. Todėl nusprendžiau vienu kartu atsakyti visiems netikintiems ir vis dar skausmingai aimanuojantiems.

Neseniai vienas žurnalistas parašė: „Kaip manote, ar dabar sumažės moralinis spaudimas iš miestiečių ir centrinės valdžios?“

Kauniečiams galiu tik žemai nusilenkti: jie tikėjo duotu žodžiu ir pasitikėjo mano sprendimu. Stiprų palaikymą, supratimą jaučiu kasdien, susitikdamas, bendraudamas su gyventojais.

Esu dėkingas, kad nepasidavė bjauriai propagandai ir atsilaikė prieš šmeižto akciją. Tai išmintingų žmonių bruožas. Turbūt dabar jie dar geriau pažins tuos, kurie vis pylė žibalą į ugnį, kurstydami protestus po savivaldybės langais, kviesdamiesi „pastiprinimą“ iš kitų miestų.

Jokio spaudimo nei man, nei mano šeimos nariams iš kauniečių niekada nejaučiau. Išskyrus siaurą vietinių konservatorių ratelį ir keletą aplink apspitusių jaunuolių. Jie niekada neatleis, kad atėmėme miestą iš Kupčinsko ir sugrąžinome Kauną kauniečiams.

Moralinis spaudimas galėtų būti iš tų, kurie turi bent kiek sąžinės, o čia buvo grynai politinis, ciniškas puolimas ir visiškai jokios moralės.

Visi mato, kas iš to išėjo: vienas veikėjas su žaliais akiniais išdidžiai stovėjo pirmose gretose, savo purvinais batais trypė Laisvės alėją, o dabar sėdi teismuose už pedofiliją. Buvę bendražygiai šitą partijos veikėją jau išbraukė iš atminties – į jo vietą pastatė naujus juokdarius.

Keistas sutapimas, bet vos tik įmonių pardavimo klausimai pajudėdavo iš mirties taško ir imdavo artėti prie susitarimų, kaip tik tuo metu prasidėdavo trukdžiai čia, Lietuvoje. Protestai, tyrimai, straipsniai ir kitoks spaudimas sustiprėdavo būtent lemtingu momentu. Atrodė, jog kažkas labai nenori greitos baigties.

Jeigu iš plėšrūno atimsi mėsgalį, jis pradės piktai šiept nasrus, suprasdamas, kad nebėra ką ėsti. Šitaip dabar jaučiasi tie, kas dvejus metus laikėsi dantimis įsikandę „Vičiūnų“ temos. Net šunimis tokių nepavadinsi – būtų įžeidimas gyvūnams.

Taškas padėtas – viskas. Ir visi žinojo, kad čia buvo tik laiko klausimas. Kitaip net negalėjo būti. Užtruko ilgiau nei tikėtasi, bet kai kas labai dėl to stengėsi ir džiaugėsi kiekviena papildoma diena.

Ypač gerai viską suprato „dirigentai“ su trumpai kirptais kregždučių sparneliais. Net ir žinodami, jie vis tiek tyčiojosi, manipuliavo, kvailino žmones savo išgalvotais gąsdinimais. Taip elgiasi tie, kurie patys gyvenime nėra nieko sukūrę, pastatę.

Centrinei valdžiai galiu tik priminti visai netolimą istoriją, kai jų kolega, tuometinis Premjeras Andrius Kubilius 2010 metais su Lukašenka susitikinėjo ir apie bendrus dujų terminalus svajojo, paskiau žygius į Baltarusiją organizavo, pats dviračiu mynė. Gausiai vežė linkėjimus iš Rytų, kviesdami lietuviškus verslus daugiau ten investuoti. Sakė, labai perspektyvi rinka.

Verslas išgirdo. Atsidėkodamas už patarimus, dosnią paramą skyrė. Tuomet dar buvusius litus partija ištiestais delnais graibstė. Gal su valiutos pasikeitimu požiūris pasikeitė.

„Vičiūnų grupė“ yra viena seniausių Lietuvos kompanijų, per tris nepriklausomybės dešimtmečius išauginta šimtus kartų iki pasaulinio lygio, stipriai prisidėjusi prie šalies ekonomikos. Ar paskutinius dvejus metus dabartinei valdžiai tai nors kiek rūpėjo? Ar per tiek laiko kas nors domėjosi, kaip iš tikro klostėsi išėjimo iš Rusijos procesai?

Atsakymas aiškus, – patys matėt. Užtat kritikuot sugebėjo visi, kas tik netingėjo.

Buvęs žemės ūkio viceministras Paulius Lukševičius, po nevykusio darbo išspirtas iš ministerijos ir vėl „nusėdęs“ Kauno tarybos opozicijoje, iki paraudonavimo vis bruko savo interpeliacijas. Gyrėsi, vos per metus atlikęs visus darbus ministerijoje. Mano asmenine nuomone, – arba genijus, arba kvailys. Kadangi matau jo elgesį taryboje iš arčiau, galvoju, kad antras variantas galimai labiau tikėtinas, o siautėjimas Kaune tėra partinė užduotis iš viršaus. Negana to, paskui save į tarybą dar ir daugiau tokių pačių atsivedė.

Tikriausiai panašių užduočių turėjo ir visuomenininkais save vadinantys sostinės atstovai, dirbę apgailėtinais sovietmečio saugumiečių metodais.

Trumpai tariant, jeigu kas nors iš dabartinių valdančiųjų jums pasiūlytų bristi į plačią ir sraunią upę, nesistebėkite, kad, pradėjus skęsti, rankos niekas nepasiūlys ir gelbėjimo rato nepaduos. Priešingai, – jie išsišiepę visomis jėgomis pasistengs, kad kuo greičiau ir giliau nugrimztumėt.

Ir nepamirškime Kubiliaus kvietimų su dviračių žygiais po Baltarusiją. Ne tiek jau daug laiko tepraėjo, o viskas apsivertė aukštyn kojomis. Tokia ta moralė…