Tik pasiektas tikslas parodo nueito kelio teisingumą

Spartūs mokslo ir technologijų plėtros procesai, pasaulinė globalizacija kelia iššūkių valstybei ir tautai. Tai verčia ieškoti būdų, kaip išlaikyti lietuvių tautinį savitumą. Šiandienos modernėjančiame pasaulyje tautinis paveldas suteikia tautai originalumo ir išskirtinumo.

Maisto paveldas apima maisto sudėtį, ruošimo būdus, laikymą. Tai priklauso nuo ūkininkavimo tradicijų ir iš kartos į kartą perduodamų receptūrų. Lietuviai nuo seno vertėsi augalininkyste, gyvulininkyste, žvejyba. Jie valgė ruginę duoną, šviežią, sūdytą ir rūkytą mėsą, šviežio ir rauginto pieno produktus, virė įvairias daržovių ir miltų sriubas, skrylius, blynus, gėrė miežinį alų, vartojo sėmenų aliejų. Vis daugiau kepėjų kepa tradicinę ruginę duoną, mielinius pyragus, lauktuvinius riestainius, meduolius. Mėsininkai daro skilandžius, sūrininkai – tradicinius sūrius. Pajūrio žvejai tradiciniu būdu rūko žuvį, ant atviros liepsnos verda žuvienę. Aukštaičiai nuo seno mėgavosi iš tradicinių kvietinių miltų gaminama ir verdama pieniška sriuba – zacirka. Ne veltui vyrauja posakis, kad neturėjai vaikystės, jei nevalgei zacirkos. Tai senas ir lengvai gaminamas, bei visiems gyventojų sluoksniams prieinamas maisto produktas. Jis buvo ir yra paplitęs ne tik Aukštaitijos regione, bet ir visoje Lietuvoje. Su lietuvių emigracija paplitęs po platųjį pasaulį. Turbūt nerastume Lietuvoje vietovės, kur šis patiekalas nebuvo vartojamas. Įdomiausia, kad viešėdamas Pietų Amerikoje gavau prašymą paaiškinti, koks maisto produktas zacirka, nes mano giminaitė senelio Adolfo Vaitkevičiaus sesuo Elzė Vaitkevičiūtė – Barzdžius, 1925 metais emigravusi į Argentiną, ten kalbėdavo apie labai dažnai Aukštaitijoje gaminamą pienišką sriubą – zacirką. Atvykęs į Lietuvą 2019 metais pilietybei gauti Elzės sūnus Viktoras Barzdžius kiekvieną dieną gyrė ir mėgavosi zacirka ir žadėjo savo vaikams Argentinoje būtinai ją išvirti.

Zacirkos pavadinimas mano mamos pasakojimu yra kilęs iš lenkų kalbos – užtrinti, nes skystai pagaminta tešla buvo pertrinama per rupią (burokinę) tarką, kad susidarytų kukuliukai arba liaudiškai vadinami „kleckai“. Jai gaminti buvo naudojami razavi miltai, dabar vadinami pilno grūdo, kai kviečiai sumalami su ruda luoba, todėl miltai yra šviesiai rudos spalvos, todėl ir pavadinimas razavas. Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne zacirka pervadinta į pienišką leistinukų sriubą, tad jaunajai kartai zacirka – negirdėtas pavadinimas. Manau, tik gamindami ir vaišindami įvairiomis progomis ir įvairiose vietose susirinkusius svečius, priminsime apie lietuviškus tradicinius tautinio paveldo produktus ir neleisime jiems nugrimzti į užmarštį.

Svarbiausia nenustumti užmarštin kulinarinio paveldo tradicijos ir komunikuoti ją, kaip gyvą, pasauliui atvirą paveldą. Po ilgo derinimo, tęstinumo įrodymo ir pristatymo bei paremiant Panevėžio rajono savivaldybei, Tautinio paveldo sertifikavimo komisijai, Įstricos zacirka 2024.02.20 sertifikatu Nr. 2100 pripažinta sertifikuotu tautinio paveldo produktu ir jau rikiuojasi tarp tokių produktų, kaip šakotis, skilandis, sūris ir kiti apie 3300 produktų toje pačioje garbingoje lentynoje. Tai Įstricos kaimo šviesuolių J. Finevičienės, B. Pranckietienės, V. Živelienės, N. Vezbergienės, R. Gulbinavičienės indėlis gaminant, verdant, vaišinant reklamuojant įvairių spaudos ir LRT atstovus, tuo garsinant ne tik Įstricos kaimo bendruomenę, bet ir Panevėžio rajoną, turint tokį aukštą pripažinimą. Šis tautinio paveldo produktas bus verdamas įvairiuose rajono ir respublikiniuose sąskrydžiuose. Įstricos kaimo bendruomenė 2024.05.25 dieną organizuos zacirkos pristatymą ne tik Panevėžio rajono, bet ir visos respublikos svečiams, susirinkusiems į tradicinę kaimo gegužinę. Tad kviečiu visus norinčius prisiminti zacirkos nepakartojamą skonį atvykti į svečius ir dalyvauti zacirkos pristatyme „Darėm, virėm, valgėm gyrėm“ stalai ir zacirka mūsų, skilandžiai, šakočiai, sūriai Jūsų. Tautinio paveldo produktai – nemasinės gamybos sertifikuoti amatininkų dirbiniai, pagaminti rankomis iš tradicinių žaliavų arba naudojant senąsias ar jas atitinkančias naujas technologijas, išsaugant unikalias kokybines gaminių savybes ir sudėtį. Žemės ūkio ministerija nuo 2008 m. sausio 1 d. atlieka Tautinio paveldo produktų sertifikavimo institucijos funkcijas. Šiuo metu sertifikuota 3301 tradicinių gaminių, kuriuos gamina daugiau kaip 800 tradicinių amatininkų.

Zenonas Vezbergas