Tėvystė

„Na ir keistas jausmas ta tėvystė, – stebisi Robis, stebėdamas aplik jį savo trumpomis kojytėmis trepsinčius mažylius.- Pažiūrėkite, nei į mane panašūs, nei ką, bet mieli ir savi. Juk nuo pirmos atėjimo į šį pasaulį akimirkos jie buvo kartu su manimi. Iš pradžių jų lig nebuvo. Retsykiais kuris inkšteldavo, bet greitai ir nutildavo. Nei ten aš jų labai gerai mačiau, nei ką. Visi sukišti po šiltu apklotu. Užtat dabar… Šauna kuriam nors varliūkščiui ant nugaros užsiropšti. Užsiropšti tai dar nieko. Tegul ropščiasi. Bet kol užsiropščia, pavargsta. Tiesiog ant nugaros, įsirausęs į kailį, užmiega. Ir gulėk nejudėdamas, kol jis išmiegos. O jis sau parpia, net pasišvilpaudamas. Kartais net sąnarius paskausta. Dabar dar naujų išdaigų prisigalvojo. Mat, mano uodega, jiems primena įdomų žaislą. Ir kai tik vakare sugrįžtu į verandą. Prasideda žaidimai. Kartais jau trūksta mano kantrybė  – iššiepiu dantis ir garsiai suurzgiu. Kaip žirniai į visas puses pabyra. Tik ar ilgam? Norėtumėt. Po sekundės-,kitos, jie vėl mano uodegą drasko. Ir taip kol nuvargę užminga. Ne, tik pasižiūrėkite, ar jie į mane bent trupučiuką panašūs? Tačiau labai mieli ir savi“.

Karolina Kaunaitė