Šiandien socialinis darbuotojas turi būti žmogus orkestras

„Be meilės neįmanoma dirbti socialinio darbo. Manau, kiekvieno jo kredo – meilė žmogui. Ir džiaugiuosi, kad ateina jaunimas su kitu požiūriu į žmogų. Visada skatinu jaunų žmonių atėjimą į mūsų dienos centrą, nes jie keičia kultūrą, keičia požiūrį į socialinį darbą, į žmogų“, –  apie svarbiausią socialinio darbuotojo savybę kalba Kretingos dienos veiklos centro direktorė Birutė Viskontienė.

Į Kretingos dienos veiklos centrą renkasi žmonės, turintys ir intelekto, ir fizinę negalę. „Po sunkių avarijų žmonėms lieka sunkūs liekamieji reiškiniai ir atsižvelgdami į poreikius, mes esame pralėpę savo profilį, – pabrėžia direktorė. – Aktyviai dalyvaujame projektinėje veikloje. Bendradarbiaujame su kitomis organizacijomis. Su Kretingos neįgaliųjų draugija  įgyvendiname bendrą projektą. Tad dabar, vykdant projektą, du kartus per savaitę popiet pas mus renkasi neįgaliųjų draugijos žmonės.“

Tai veikla, apie kurią direktorė galėtų labai daug papasakoti. Juk kiekvieno žmogaus buvimas dienos veiklos centre yra ištisa istorija, kupina džiaugsmų, atradimų, naujų suvokimų. Tačiau artėjant socialinių darbuotojų dienai kalba krypsta apie tuos žmones, kurie atskuba į pagalbą, kai sunku, kai kartais nėra žmogaus, galinčio ištiesti pagalbos ranką. „Manau, kad šį darbą gali dirbti tik žmonės altruistai. Tai darbas iš pašaukimo. Kaip, beje, ir kiti darbai, susiję su žmogumi. Kaip kunigo, gydytojo. Nors dabar ta nuomonė apie socialinius darbuotojus tik formuojasi, – apie socialinio darbuotojo profesiją mintimis dalijasi Birutė. – Manau, kad Lietuvoje studijuojant socialinį darbą reikalinga specializacija. Turėtų būti ruošiami atskiri žmonės dirbti su benamiais, atskiri – su žmonėmis, turinčiais priklausomybę, atskiri – su neįgaliaisiais, nukentėjusiais nuo smurto. Kol kas pas mus per plačiai žiūrima į šią profesiją. Daugelyje užsienio šalių socialinis darbas yra labiau specializuojamas, kad žmogus būtų visapusiškai paruošiamas darbui. Išties, tai labai sunki profesija. Šiandien socialinis darbuotojas turi būti žmogus orkestras. Jis turi mokėti viską. Jis turi suprasti, pamatyti, išklausyti.“

Dienos veiklos centras – ta vieta, kurioje reikalingi ne tik darbuotojai, bet ir savanoriai. Direktorė pasidžiaugia, kad nors tai ir nėra labai populiaru, bet savanorių atsiranda. Daugiausia tai – jauni žmonės. Neretai studijuojantys socialinius mokslus. Ir dabar Dienos veiklos centre talkina dvi savanorės. Viena jų nori save pasitikrinti, ar nesuklydo, pasirinkdama socialinio darbo studijas. „Kol kas pas mus, Lietuvoje, savanorystė tik skinasi kelią, nes mūsų visuomenė dar yra įpratusi viską skaičiuoti. O savanorystė yra neapmokamas darbas. Pagaliau ir mūsų šalies ekonominė situacija nelabai leidžia žmogui užsiimti šia veikla. Todėl džiaugiuosi kiekvienu, kuris dalį savo laiko skiria savanoriškai veiklai“, – sako Birutė Viskontienė

Ir pati Birutė dalį laiko skiria savanorystei. „Bandau savanoriauti Švento Pranciškaus onkologijos centre. Kodėl sakau bandau? Todėl, kad aš dar mokausi. Iš tikrųjų reikia išmokti savanoriauti. Kiekviena nauja sritis, reikalauja naujų žinių, naujo patyrimo, akiračio praplėtimo Man savanorystė onkologijos centre yra nauja ir be galo įdomi sritis, nes dirbi su labai jautria žmonių grupe, – mano Birutė. – Šiandien mums ta sritis yra kiekvienam svarbi, nes tikriausiai nerasime šeimos, kurios nebūtų palietusi ši gyvenimo nelaimė. Savanoriavimas onkologijos  centre nėra vien darbas su tuo žmogumi, kurį tiesiogiai ši nelaimė palietė, bet ir su jo artimaisiais.“

Genovaitė Paulikaitė