Senosios Įpilties dvasia

Sakoma, kad nė vienas įvykis niekur nedingsta. Kažkada žvangėję ginklai, ir dabar tebežvanga.  Tebeaidi aimanos ir pergalės šūksniai. Motinų rauda ir kūdikio skambus juokas. Jam nesvarbu, kad kažkas prieš kažką kariauja. Pamatęs plaštakę jis paskui ją pasileidžia. Bėga, kiek jo mažos kojos neša. Basas. Jo kūnelį dengia lininiai marškiniai. O kažkur dar žvanga kalavijai, skaudžiai nusižvengia sužeistas žirgas.

Kas žino, gal tai Senosios Įpilties vaizdas, atkeliavęs iš tų dienų, kai lietuviai rengėsi kryžiuočių antpuoliui? Tai buvo 1263 metai. Kryžiuočiai, vadovaujami Livonijos ordino magistro Vernerio fon Braithauzeno vis labiau artėjo prie Empilten pilies. Prasidėjo nelygi kova. Ginančiųjų mažiau nei puolančiųjų. Vaiko juokas virsta tik aidu, besiblaškančiu tarp pušų ir plačios Šventosios upės vingiuose. Pilies vartai, įleidę vaiką, užsidaro paskutinį kartą… Širdyje atsisveikindami su mylimosiomis, vaikais, senais tėvais Empilten pilies gynėjai traukiasi gilyn į Lietuvą. Ugnies liežuviai pasipila link pilies. Liepsna godžiai ryja pilies tvoras, persimeta į kiemą, pačią pilį. Liepsnose žūsta likę gynėjų artimieji. Kažkas šaukiasi savų dievų. Kažkas prakeikia juos užpuolusį priešą ir jo nešamą dievą. Iš siaubo ir skausmo klykia vaikai, rauda motinos, vis dar bandydamos nuo liepsnos apsaugoti savo kūdikius ir laukdamos stebuklo. Atsitraukiantys gynėjai giliai širdyje užspaudžia netekties skausmą ir kerštą… O gal priešingai? Gal visi lemtį sutiko santūriai, kaip neišvengiamybę?..

Jei kryžiuočiai prieš 750 metų nebūtų sudeginą Empilten pilies, galbūt čia būtų stovėjęs didžiulis miestas, su savo garsia praeitimi, su didžiuliais pastatais, kurių vietoje dabar auga išlakios pušys ir laisvai sruvena Šventoji, nes jos niekas nekausto į betoninius nelaisvę. Tiesa, siauresnė nei pilies gynimo dienomis, bet laisva. Galbūt ir žmonės čia visai kitokie gyventų. Per skubėjimą primiršę savo krašto istoriją, nebejuntantys žemės dvasios. Nieko nėra atsitiktinio, tad, matyt, tokia šios žemės lemtis…  

1252 metais Empilten pilį užėmė Livonijos ordino kryžiuočiai. 1253 m. balandžio 5 dieną Kuršo vyskupo rašte dėl pietinių kuršių žemių pasidalijimo pirmąkart paminėtas Empilten vardas. Pasidalintas kraštas buvo apkrikštytas, bet po 1260 metais įvykusio Durbės mūšio kuršiai sukilo. Jie puldinėjo Livonijos ordino riterius, trukdė jiems susisiekti su Klaipėdos pilimi. Empilten buvo tapusi vienu iš sukilimo centrų, už ką sumokėjo vaikų, moterų, senų tėvų gyvybėmis…

Gal todėl šis kraštas kažkoks ypatingas. Čia praeitis ir dabartis, tarsi, tampriai susipynusios. Ir ne vien todėl, kad čia gyvenantys žmonės stengiasi išsaugoti atmintį, bet ir todėl,  kad širdimi gali justi tų dienų alsavimą. Kaip, beje, gali girdėti alsavimą ir metai po metų čia auginamų javų šnaresį, rytinį gervių klyksmą, sugrįžusio vieversio giesmę, nepailstančios giesmininkės lakštingalos treles. Kartais gali ir pasimesti: ar visa tai ataidi iš praeities, ar tai dabarties garsai.

Tad birželio 1 dieną Senojoje Įpiltyje vyko šventė, kurioje inscenizacijomis, šokiais, dainomis buvo prisiminta šios vietovės praeitis, panaudojant tai, ką įpiltiškiai sukūrė, sudarydami puikią poilsio ir kultūros renginių erdvę tiek sau, savo kaimynams, tiek ir svečiams. Medžio skulptūros, supynės, apžvalgos aikštelės – puikus laisvalaikio praleidimas kiekvienam. Lengviau susiorientuoti situacijoje, jiems padės rodyklės. Daugelis šių darbų sukurta pasinaudojant ES parama. Ir be abejo, pačių įpiltiškių rankomis. Dirbta neskaičiuojant laiko, neieškant naudos. Dirbta, kad kraštas būtų gražesnis, kad laimingesni justųsi žmonės, kad jie pajustų tą jėgą, kurią spinduliuoja mūsų Motulė Žemė.

„Kaip mūsų protėviai savo gyvenimu sukūrė jūsų gyvenimą, taip jūs kuriate ateities gyvenimą“, – sakė Seimo narė Jolita Vaickienė, apsilankiusi įpiltiškių šventėje. Įpiltiškių iniciatyvomis džiaugėsi ir Kretingos rajono meras Juozas. Mažeika, vildamasis, kad europiniai pinigai padės įpiltiškiams pritraukti daugiau turistų, tuo pačiu labiau išgarsinant Senosios Įpilties vardą, paskleidžiant piliakalnių dvasią.

Šventės dieną naujoje kaimo estradoje kolektyvas keitė kolektyvą. Suaugusius – jaunimas ir vaikai. Kas žino, galbūt ne viename jų gyvena Empilten pilyje sudegusių ar pilies gynėjų dvasia?  Juk neatsitiktinai tie žmonės gyvena ir dirba čia – Senojoje Įpiltyje, kur kadaise stovėjo Empilten pilis.

Genovaitė Paulikaitė

Daugiau nuotraukų:http://manokrastas.lt/foto/genovaite-paulikaite–senosios-ipilties-760-osios-metines