„Mano savanoriavimo patirtis vienmetė su Klaipėdos dvasinės pagalbos jaunimui centru. Taigi greitai bus 18 metų. Pradėjau savanoriauti vasaros stovykloje. Tada dirbau ir stovyklos administratore, ir pedagoge, ir valytoja. Buvome komanda ir darbais nesiskirstėme. Darėme tai, kas buvo reikalinga“, – apie savanorystės pradžią pasakoja Klaipėdos labdaros ir paramos fondo Dvasinės pagalbos jaunimui centro vadovė Danguolė Misiukonienė, kurią kalbina Genovaitė Paulikaitė.
–Jūs buvote viena Dvasinės pagalbos jaunimui centro iniciatorė, ar tiesiog jus, kaip pedagogę, kažkas pakvietė?
–Ne, iniciatorė nebuvau. Atėjau pakviesta. O kadangi esu smalsus žmogus, sutikau. Nuėjau ir užsikabinau.
–Ir kas tas kablys buvo?
–Mūsų steigėjai yra iš Kanados. Visos programos ir visos naujovės ėjo būtent iš ten. Tai buvo be galo daug nepatirtų naujų dalykų, daugybė seminarų, kurie labai pravertė ne tik savanorystėje, bet ir mano darbe, mano pačios laisvėjimui. Tobulėjo anglų kalbos žinios. Savanoriaujant man atsiskleidė Terra incognita. Bendraudama su kanadiečiais išmokau kitokios bendravimo kultūros, kitokio etiketo, pagaliau bendrystė. Su vienu iš steigėjų draugystė tęsiasi jau 18 metų. Pagaliau savanorystė padėjo man pažinti ir kitos šalies kultūrą.
–Sakoma, kad be širdies savanorystė neįmanoma, ką juntate savanoriaudama?
–Man savanorystė pirmiausia, kaip ir sakiau, buvo išsilaisvinimas, galimybė išmokti naujų dalykų, galimybė save realizuoti ir galimybė dalintis su kitais tuo, ką buvau savyje sukaupusi. Kadangi Dvasinės pagalbos jaunimui centras vadovaujasi dvasiniais dalykais, savanorystė turėjo labai didelę svarbą mano pačios dvasiniam augimui. Turėjome ir maldos grupelę. Gaila, kad pasikeitus kartoms, jos nebėra, bet pradinė centro dvasia yra išlikusi.
Savanorystė tapo ir mano gyvenimo būdu, bet pastaruoju metu stengiuosi šiek tiek riboti, nes kas per daug, tas nebesveika.
–Kaip vertinate savanorystės situaciją Lietuvoje? Nuo ko jos vystymosi sparta labiausiai priklauso?
–Labiausiai priklauso nuo žmonių požiūrio. Mokiniai, pradėjus su jais kalbėti apie savanorystę, nustebdavo, nes vyrauja naudos principas ir, jų manymu, savanoriauja tik kvailiai. Visiškai atmetama dvasinė savanorystės pusė, kad savanoriaujant stiprėja žmogaus dvasinis stuburas, kad pats augi ir augini kitą.
Lietuvoje savanorystė – dar nearti dirvonai. Žinoma, situacija šiek tiek gerėja. Savanorystės suvokimas plečiasi, bet turėtume daugiau kalbėti apie ilgalaikę savanorystę ir ją skatinti. Juk savanorystė ne vien tai, kad pasavanoriavau krepšinio turnyre, Jūros šventėje ar sudalyvavau kažkokioje aukojimo akcijoje. Žinoma, gerai ir tai, bet reikia stabilesnės ir ilgalaikės savanorystės, kokia įprasta Europoje.
–Kalbantis su žmonėmis apie ilgalaikę savanorystę dažniausiai tenka išgirsti: bepigu jiems ten, Vakaruose, kai nereikia galo su galu durstyti, nes jų gyvenimo lygis žymiai aukštesnis už mūsiškį. Kaip manote, ar savanorystė taip labai ir susijusi su žmogaus turtingumu?
–Savanorystė priklauso nuo žmogaus širdies platumo. Juk aukojasi ir dalinasi tie, kurie turi mažiau. Turintiems mažiau viskam užtenka.
–Oficialiose ataskaitose apie savanorystę Lietuvoje labai ženkliai į priekį įsiveržia jaunimas, tik ar tai atitinka realybę? Imi abejoti, ar ta savanorystė – ne butaforinė.
–Pas mus centre savanorystė tikrai nėra butaforija. Jaunimas ateina savanoriauti, bet jų motyvacija labai smarkiai pasikeitusi. Prieš 18 metų pas mus jauni žmonės ateidavo savanoriauti vedami idealizmo, dabar labiau – pragmatizmo: ką aš gausiu. Žinoma, dažnas ateina turėdamas problemų arba jos išryškėja dirbant su nelengvais vaikais, tad per savanorystę vyksta tam tikri mainai; kažką jie pasiima iš vaikų, kažką atiduoda. Kai kam tai ir laiko praleidimas.
Galų gale ir Lietuvoje turėtų prigyti nuostata, kad savanorystė turi įtakos renkantis profesiją – stojant savanoriui turi būti teikiamas prioritetas. Ir darbdaviai turėtų labiau vertinti savanorystę. Šiokia tokia pradžia ta linkme jau padaryta ir būsimieji socialiniai pedagogai ar būsimieji socialiniai darbuotojai savanoriaudami įgyja daug praktinės patirties. Kolegijoje ar universitete žmogus prikemšamas tik žinių, todėl savanorystė labai naudinga įgyjant ir įgūdžių.
–Pasaulyje didelį savanorystės barą veža senjorai.
–Nes savanorystė ir bendravimas, ir laiko praleidimas, ir smegenų mankšta, kad pilkosios ląstelės nežūtų. Manau, kad ir Lietuvoje senjorai labiau įsijungs į savanorystę.
