Savanorystė, po kuria pasirašė istorija

Pažintis su Telšių rajono ūkininku Stasiu Barausku prasidėjo nuo savanorystei skatinti skirto projekto „Kartu mes galia“, kuriame dalyvavo Janapolės pagrindinės mokyklos savanoriai. Tad vieną lapkričio vidurio popietę kartu su mokyklos savanoriais Monika Raudyte, Leonu Juška, Viktoru Budriu ir Tautvydu Želviu išsirengėme į Pupinių kaimą. Buvome pasirengę kalbėtis apie savanorystę saugant Tėvynės laisvę iškilus ekstremaliai situacijai. Tai Sausio 13-osios įvykiai.

„Sausio 12 – 13 dienomis buvau namuose. Išties buvo nejauku. Atrodo, uždės rusas leteną ir mes uždusime, – šiandien kalba Stasys Barauskas. – Nejaukumas sukaustė, kai tą naktį nutrūko televizijos transliacija, kai nežinojai, nei kas ten Vilniuje dedasi, nei kas laukia Lietuvos. Prisimenu, kai sausio 15 dieną Janapolės ūkyje buvo renkami savanoriai važiuoti į Vilnių saugoti Seimo, sutikau nedvejotas. Išvažiavome ūkio autobusu, vadinamuoju sportbačiu. Šiandien net nebeprisimenu, kiek laiko mes su juo važiavome. Kažkur sausio 15 pavakary buvome Vilniuje. Pirmiausia nuėjome į Sporto rūmus, kur buvo pašarvoti sausio 13 naktį žuvę žmonės. Nebuvo jokios baimės. Tik pyktis. Didžiulis pyktis. Atrodo, jei ant tavęs važiuotų tankas, nejustumei jokio skausmo. Iš Sporto rūmų nuvykome prie Seimo. Seimas iš visų pusių buvo užbarikaduotas. Susitikti su žmonėmis niekas neišėjo. Bent jau nemačiau ir negirdėjau. Tik Antanas Terleckas vaikščiojo po minią, kalbėjosi su minia. Tą atmosferą sunku nusakyti žodžiais. Žmonės vienas kitam pasakojo savo išgyvenimus, dalijosi, kas ką turėjo. Kažkas nešiojo maistą, arbatą. Degė laužai, prie kurių šildėsi žmonės, geranoriškai savo vietą užleisdami naujai priėjusiems pasišildyti. Tokio žmonių vieningumo dar nebuvau patyręs ir turbūt nebepatirsiu. Atrodo, ten išbuvome dvi paras. Grįžęs į namus iškart paaukojau į Lietuvos gynimo fondą.“

Ilgokai kalbamės su Stasiu apie jo išgyvenimus prieš išvykstant į Vilnių, būnant prie Seimo, kai viskas atrodė taip trapu.

„Tąsyk prie Seimo pakabinau savo karinį bilietą. Dar kažkas iš mūsiškių suabejojo, ar gerai padariau, nes nežinia, kaip bus, gali dar rusai sugrįžti. Prisimenu, į tą repliką tik ranka numojau: kaip bus, taip bus, – sako Stasys ir priduria. – Norėjau, kad Lietuva būtų laisva. Norėjau pats būti laisvu žmogumi, kad niekas nekomanduotų, kad galėčiau dirbti taip, kaip aš norių. Beveik pirmas ir iš ūkio išėjau. Buvome keli, kuriuos žmonės vadino landsberginiais. O, tuomet geriau buvo nekalbėti apie politiką, nes galėjai labai greitai susipykti.“

Ir pajuokauja, kad išeidamas iš ūkio gavo labai didelį turtą – dvejas akėčias, kurias netrukus kažkas pavogė.

Paklaustas, iš kur tas laisvės noras, Stasys nusijuokia: juk jis tos kartos, kuri augo sovietinių filmų ir knygų dvasioje. „Paauglys būdamas  būdavo žiūriu tuos filmus, nieko nematau ir nieko negirdžiu. Žavėjo tarybinio žmogaus pasiaukojimas“, – vaikystę prisimena Stasys, neslėpdamas, kad tada buvo įstojęs ir į komjaunimą. Niekas nevertė, bet viską lėmė agitacija. Juk nuo vaikystės buvo diegiama, kad Tarybų Sąjungoje saugiausia, kad čia geriausia, o visos negerovės ten – Vakaruose. Vyresnėse klasėse jau atsirado kitokių minčių, o požiūris visiškai pasikeitė grįžus iš kariuomenės. „Pradėjau dirbti ūkyje, bet  tada, jei norėjai gauti geresnį darbą, greičiau gauti būstą, šansų turėjai daugiau, jei būdavai partinis. Buvai labiau vertinamas. Labai daug žmonių į partiją būtent todėl ir stojo.“

Nutilus Sausio 13-osios įvykiams Lietuvoje prasidėjo gyvenimas, labai dažnai neatitinkantis žmonių puoselėtų lūkesčių. Net atokiame Žemaitijos kaime liepsnojo yrančio tarybinio ūkio pastatai, tai vienam, tai kitam naktį per langą įskrisdavo piktavalio sviestas akmuo. „Tuomet didžioji Lietuvis turto dalis perėjo į nusikalstamų grupuočių rankas… Pagaliau ir ta mūsų nepriklausomybė neilgai truko, nors galėjome būti savo šalies gaspadoriais. Tačiau… Geros karvės ūkininkas neparduoda, o mes išpardavėme viską, kas buvo geriausia. Net savo banko neturime. Gal per didelę kantrybę turime? Žiūrėdamas į šiandieną pradedi galvoti, ar verta buvo tiems žmonėms aukoti gyvybes}, – susimąsto pašnekovas.

Genovaitė Paulikaitė