Apie savanorystę, jos svarbą ir savo patirtį mintimis dalijasi Telšių rajono Eigirdžių pagrindinės mokyklos direktorė Danutė Juškienė.
–Prieš kiek metų pradėjote savanoriauti ir kur?
–Savanoriauti pradėjau paraginta įsijungti į Eigirdžių Dievo Apvaizdos parapijos CARITO veiklą prieš 14-15 m., vėliau veikla išsiplėtė: įsijungiau į Telšių vyskupijos, Lietuvos CARITO ,,Vaiko orumo išsaugojimo Lietuvoje“ programos vykdymą.
–Kas nulėmė Jūsų pasirinkimą?
–Smalsumas ir noras kažką nuveikti daugiau, negu įprasta pedagoginė veikla.
–Ryškiausi įspūdžiai iš savanoriškos veiklos?
–Vaiko orumo išsaugojimas Lietuvoje programos dalyvių mokymai, organizuoti Lietuvos CARITO Kaune. Dailės terapijos seminarai, vesti ,,Rafaelio“ vadovės Marijos Leliugienės, žinoma, stovyklos ir Rekolekcijos Šventojoje, Žemaičių Kalvarijoje, intervizijos.
–Dažnas, kai pradedi kalbėti apie savanorystę, atšauna: „O kokia man iš to nauda?“ Taigi kokia Jums nauda iš savanorsiškos veiklos?
–Savanoriavimas – nieko bendro neturi su materialine nauda, algos už tai niekas nemoka, tai daugiau galimybė save realizuoti, noras padėti kitam, pasidalyti sukaupta patirtimi, geru žodžiu. Bet naudos taip pat yra. Tai nauja patirtis, įgytos ir patobulintos darbo su tėvais ir vaikais kompetencijos. O pažintis su nuostabiais žmonėmis – didžiausia man dovana, suteikianti moralinį pasitenkinimą, kad ir tu gali kažką padaryti savo artimam gero. Kitą kartą buvimas su žmogum, pasikalbėjimas su juo – šiam susvetimėjusiam pasauly irgi dovana ne tik tam žmogui, kuriam padedi, bet ir pačiam.
–Labai dažnai savanorystė ir pilietiškumas suprantama kaip vienas ir tas pats. Pavyzdžiui, akcija „Darom“ ir panašiai. Kaip manote, kur prasideda savanoriška veikla?
–Ir savanoriška veikla, ir pilietiškumas labai siejasi, tačiau nėra tas pats. Taip pat ir viena, ir kita negali būti tik ,,akcijos ir atrakcijos“. Sudalyvavęs ,,Darom“ ar kitam panašiam renginy, apie kurį parašo spauda, praneša per TV ar radiją, nereiškia, kad jau esi pilietis. Tai sąmoningas suvokimas, vertybinės nuostatos, kuriomis vadovaujiesi, jomis gyveni kasdien. Manau, pilietiškumas – labiau visuomeniškas dalykas, susietas su sąmoningu noru organizuoti ir daryti savo valstybei gerus darbus. Savanoriavimas tarsi įsilieja į šią sąvoką, bet kartu linkstama prie pagalbos konkrečiam žmogui, tai labiau altruistinė veikla, padedanti spręsti socialines problemas. Aišku, savanorystė yra įvairi, pvz., gyvūnų globa, gamtos saugojimas, tvarkymas, puoselėjimas ir kt..
–Gyvenate ir dirbate Eigirdžiuose, ar šiam miesteliui reikalingi savanoriai ir kam?
–Labai reikalingi savanoriai, kurie burtųsi ir imtų spręsti jaunimo užimtumo problemas. Daug dėmesio reikia ir jaunam, ir garbaus amžiaus žmogui, sprendžiant turiningo laisvalaikio, užimtumo, socialines problemas, padedant ištikus nelaimei. Labai svarbu, kad nuo mažens vaikai mokytųsi savanorystės, pradedant nuo mažiausių darbų – pagalbos klasės draugui, kaimynui, gyvūnėliui.
To išmokstama ne gražiais žodžiais mokant, o įsitraukiant į nuolatinę veiklą.
Kalbino Genovaitė Paulikaitė
