Savanorystė prasidėjo labai anksti, pirmaisiais studijų metais, kai atvykęs į Šiaulius buvau pakviestas į vyskupijos šeimos centrą savanoriauti įvairiose programose, tokiose kaip lytiškumo ugdymas, vaikų vasaros užimtumo stovyklos, įvairiuose renginiuose. Paskui ir pačiam teko imtis atsakomybės organizuoti ir burti žmones, sudarant galimybes jiems savanoriauti. Šiuo metu vyskupijos šeimos centras vykdo įvairiausias programos. Viena tokių – jaunimo lytiškumo ugdymas, kai 16-18 metų jaunimas paruošiamas kalbėti su savo bendraamžiams lytiškumo temomis. Ta tema jaunimui geriausiai suprantama, kai kalba bendraamžiai. Yra parengtas 14 paskaitų ciklas, jaunimas pats važinėja po mokyklas, nevyriausybines jaunimo organizacijas ir kalba šia tema.
Kita centro veiklos sritis – jaunimas rengiamas organizuoti vaikų vasaros poilsį.
Vienas didžiausių centro renginių yra šeimų šventė, kuri sukviečia per 5 tūkst. dalyvių. Šeimų šventė turi gilią prasmę. Joje šeimos gali atnaujinti priesaiką vienas kitam, turi galimybę atnaujinti santuokos sakramentą ir kartu išgyventi bendrystės džiaugsmą. Šeimos renkasi melstis už save ir visas šeimas. Šiemet šis renginys jau vyko vienuoliktą kartą. Šeimų šventei reikia labai daug savanorių. Apie 200. Džiaugiamės, kad savanorių sulaukiame iš visų miesto ir rajonų mokyklų. Ir savanorių skaičius kasmet auga. Savanoriavę vienoje šventėje, į kitą atsiveda ir savo draugus. Neretai kyla sunkumų, kaip visus savanorius ir įjungti į veiklą.
Savanoriai paruošia kvietimus, dekoracijas, sutinka svečius ir dalyvius, palydi žmonės į vietą, jei yra reikalinga, iškviečia medicinos pagalbą. Tai elementarus pasirūpinimas žmogumi, o svarbiausia, kad savanoriai dovanoja gerą nuotaiką.
Man savanorystę geriausiai apibūdina šv.Augustino žodžiai: maži dalykai iš tikrųjų ir yra maži dalykai, bet būti ištikimam mažuose dalykuose, tai jau yra didelis dalykas. Tapti žvaigžde yra labai lengva. Sužavėti žmones, pasirodyti labai gražiu, protingu labai lengva ir paprasta, bet ar paprasta tokiam būti kasdienybėje?..
Maži dalykai man yra įrodymas, kad savanorystėje nereikia griebtis kažkokių didelių dalykų, bet labai svarbu prisiimti pastovius įsipareigojimus. Ir mūsų programose didžiausias dėmesys skiriamas tam, kad žmogus įsipareigotų ir jaustų atsakomybę. Nesant tų dalykų, yra tik šou, pasirodymas. Savanorystė – mažas įsipareigojimas. Savanoriaudamas labiausiai išgyveni pilnatvės jausmą. Tada išgyveni būtį, jautiesi, kad gyveni ne dėl savęs, bet ir dėl kitų. Laiką reikia ne taupyti, o juo džiaugtis. Mes skubame, mes taupome laiką, kad daugiau padarytume, bet mes nebegyvename, mes nebesidžiaugiame laiku. Dirbame tam, kad ateityje geriau gyventume, bet juk žmogus gyveni čia ir dabar. Prisiminkime Motinos Teresės žodžius: „Vakarykštė diena praėjo, rytojus dar neatėjo, lieka ši diena.“ Savanorystė man padeda išgyventi laiką čia ir dabar.
Savanorystę galėčiau palyginti su branda. Jei žmogus subrendęs, jis nori dalintis su kitais. Per prievartą ar stengtis tapti savanoriu, nereikia, nes savanorystė yra pašaukimas. Jei viduje jauti šauksmą, reikia rasti savyje drąsos pasakyti taip, aš drąsus ir galiu žengti tą žingsnį – būti savanoriu. Tačiau jei abejoji, geriau net nepradėti.
Gediminas Krūmas, Šiaulių vyskupijos šeimos centro savanoris
