Savanorystė – įgimta ir išugdoma žmogaus savybė

Prancūzų novelistas, romanistas, dramaturgas, mokslininkas Romenas Rolanas yra pasakęs: „Aš vadinu didvyriais ne tuos, kurie laimėdavo mintimi arba jėga. Aš vadinu didvyriu tik tą, kuris buvo didis širdimi.“Apie žmogaus savybes kurti gėrį, savanorystę su Seimo nare profesore Marija Aušrine Pavilioniene kalbasi Genovaitė Paulikaitė.

–Gerbiamoji profesore, ką Jums pačiai reiškia savanorystė? Kokia Jūsų patirtis savanoriškoje veikloje?

–Man savanorystė yra vienas iš saviraiškos būdų, susijusių su siekiu tobulinti žmonių visuomenę: naikinti lyčių nelygybę, mergaičių ir moterų diskriminaciją, skleisti lygias žmonių ir socialinių grupių galimybes, šviesti visuomenę; advokatauti siekiant keisti įstatymus ar formuoti naujus. Buvau 6 metus Lietuvos universitetų moterų asociacijos pirmininkė. Nuo 2007 m. vadovauju Lietuvos šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijai.

–.Kaip vertinate savanorystę Lietuvoje?

–Vertinu gerai, nes ir maža žmonių grupė, dirbanti nacionalinėje ar tarptautinėje erdvėje, didina gėrį, lengvina žmonių būtį, keičia netobulą socialinę aplinką. Lietuvoje yra daug nevyriausybinių organizacijų, kurios dirba miesto ir kaimo žmonėms, jauniems ir pagyvenusiems, vaikams; tautinių ir priklausančių tarptautinėms federacijoms.

– Kaip manote, kodėl visose oficialiose statistikose Lietuvoje  savanorystė gana apgailėtinoje situacijoje? Nejaugi mes tokia beširdžių tauta?

–Nesame beširdžių tauta. Buvusios nepriklausomos Lietuvos vyriausybės skyrė per mažą finansavimą savanorių išgyvenimui arba neskyrė jokio, atsižvelgiant į organizacijos ideologinį pobūdį. Visoms savanorių    organizacijoms tenka ieškoti išgyvenimo būdų ir šaltinių, vykdyti projektinę veiklą, ieškoti užsienio valstybių finansinės paramos. Tai nėra lengva. Tam reikia ir žmogaus energijos, ir profesinio išmanymo, ir laiko, ir optimizmo. O, svarbiausia, idealizmo, kad tavo individuali ir kolektyvinė veikla atneš pozityvių rezultatų. Tie rezultatai gali būti įvairūs: gyvenimo prasmės suteikimas nusivylusiems, socialinės aplinkos keitimas, naujų įstatymų priėmimas, konservatyvaus  mąstymo ardymas, socialinių paslaugų teikimas ir t.t.

–Daugelyje ES senbuvių, JAV, Kanadoje, savanorių pagrindą sudaro senjorai, Lietuvoje – jaunimas. Kaip manote, kas lemia? Ekonominė situacija, mentalitetas, savanoriškos veiklos epizodiškumas, koordinacijos nebuvimas?

–Nenoriu sutikti su tuo, kad Lietuvoje savanorystės veiklai buriasi tik jauni žmonės. Yra visokio amžiaus žmonių. Ir tai gerai – skiriasi  gyvenimo ir profesinė patirtis. Skiriasi  žmogiškoji energija, atiduota kitiems.  Žmogaus vertė išryškėja ne tik dirbant individualiai, bet ir tarnaujant ar padedant kitiems. Sutinku su tuo, kad pagyvenusieji pasitraukia iš savanorystės, nes pasitraukimą lemia pablogėjusi sveikata, mažos pensijos, tikėjimo stoka, kad mūsų valstybėje įmanoma kažką pakeisti, nusivylimas karjerizmu,  biurokratizmu, korupcija, su kuriais tenka susidurti savanoriams. Koordinacija egzistuoja, pavyzdžiui, moterų organizacijos, kurias jungia „Reginos“ vardas. Įvairios organizacijos, dirbančios vystomojo bendradarbiavimo srityje, kurias buria „Platformos“ pavadinimas, religinės organizacijos, tautinių, lytinių mažumų, jaunimo, senolių ir t.t.

–Ką daryti, kad savanoriška veikla Lietuvoje sustiprėtų?

–Norėti gyventi ir siekti padėti kitiems. Tai – įgimtos ir išugdomos savybės. Savanorystė neturėtų būti vienkartinės proginės akcijos. Tai – tęstinė veikla, kuri reikalauja pasiaukojimo, žinių, užuojautos, jautrumo, tikėjimo geresne ateitimi.

– Praėjusioje kadencijoje buvo priimtas savanorišką veiklą koordinuojantis įstatymas, kaip jį vertinate? Ar jis pakankamas savanoriškai veiklai skatinti, ar tobulintinas? Kokią įtaką šioje srityje turi patys savanoriai?

–Priimtą Lietuvos savanoriškos veiklos įstatymą vertinu santūriai. Jį reikėtų papildyti keliais aspektais – pabrėžti savanorystės  ekspertinės ir lobistinės veiklos reikšmę, advokatavimo svarbą keičiant įstatymus, ginant tam tikras ideologines pozicijas, strategijas, veiklos platformas, t.y., siekiant visuomenės gerovės ir pažangos. Manau, būtina aptarti ir savanorių bei vyriausybės, politikų, mokslininkų sąsajas, nes svarstant įstatymus egzistuoja savanorių Peticijų teikimo, pataisų teikimo galimybės.