Mes kasdien bendraujame su savo šeimos nariais, su kolegomis, draugais, bendraujame gatvėje. Kartais vienus žmones pakeičia kiti. Yra žmonių, kuriuos saugojame.
Apie santykių įtaką mūsų gyvenimui www.manokrastas.lt redaktorė Genovaitė Paulikaitė kalbasi su kultūros ir visuomenės veikėja Birute Kurgoniene.
– Birute, kaip manote, kokia žmogaus savybė, kokios savybės reikalingos visai šiai bendravimo paletei?
– Lengva ir paprasta būtų atsakyti keliais žodžiais: tai – ekstraverto charakteris, sangviniko temperamentas, empatijos ir humoro jausmai ir, žinoma, vidinė inteligencija bei tokios savybės, kaip smalsumas, pagavumas, lankstumas, globėjiškumas ir altruizmas.
Deja, retas esame apdovanoti šiuo rinkiniu, tad turime mokytis iš senovės išminčių, knygų, žymių žmonių gyvenimo istorijų. Vis dėlto kertinis dalykas, man rodos, yra Tikėjimas. Kai turi vidinį cenzorių – Dievą, tu mažiau klysti…
– Kokios savybės reikalingos šeimos bendravime: su vaikais, su vyru?
– Kai kas santykius suvokia kaip karą, kuriame kiekvienas gudrumu, pamindamas partnerio troškimus, siekia savo tikslų. Nenuostabu, kad ilgainiui tokios „pergalės“ nužudo meilę. Be to, reikia suprasti, kad pakeisti žmogų galima tik meile ir supratimu, ir niekada, – neapykanta ir kaltinimais. Iš kitos pusės, reikia mokėti neimti giliai į širdį svetimų kompleksų ir nepasitenkinimo, nukreipto į tave. Tai ne tavo…
Šiandien mūsų socialinė aplinka moko santykiuose tik imti, o ne atsiduoti, todėl puoselėti santykių kultūrą be galo sunku, juk dabarties kultūroje šeima nepalaikoma…
Kartais naudinga atsigręžti į vedų išmintį. Tada suvoksime, kad pagrindinis meilės tikslas – absoliučiai nesavanaudiškas tarnavimas vieno kitam, nesitikint bet kokio atpildo. Niekas neprivalo dėl mūsų nieko daryti! Ir mes taip pat neprivalom! Beprasmiai įsižeidimai – baisiausi meilės griovėjai.
Jokios naudos santykiams neduoda ir kritika, ji turi būti išgyvendinta! Jeigu atsitiktinai vienas partnerių įžeidė kitą, jis turi nedelsdamas, kuo greičiau atsiprašyti. Moteris turi išmokti vertinti vyrą. Jeigu jis savo triūsu aprūpina šeimą, leidžia jai išgyventi, – tai didžiulis įnašas į šeimos aruodą, todėl prikaišioti jam, kad skiria šeimai per mažai dėmesio, ne visai korektiška. Taip pat ir vyras, matydamas pasiaukojamas žmonos pastangas užtikrinti šeimos buitį, neturėtų prikaišioti jai, kad ši nėra modelio išvaizdos.
Labai svarbu nepamiršti, kad siekiant mylėti ir būti mylimam visą gyvenimą, nuolat auginti šį jausmą ir dėl to tapti iš tiesų laimingam, reikia nuolatos skrupulingai darbuotis meilės sode, negailestingai ravint egoizmo piktžoles.
– Ką darote, jei kažkokie santykiai ar vienas susitikimas įskaudina?
– Garsioji Koko Šanel teigė: „Valdytis, kai skaudu ir nekelti scenų, kai skauda – štai ką reiškia ideali moteris…“. Ilgai žmogus pasaulyje gyveni, kol išmoksti elgtis aristokratiškai oriai, bet… keistas dalykas, – kai tik aš nutyliu, dažniausiai išgirstu nervingą „Ko čia dabar šauki ant manęs?!“ Tai tik dar sykį įrodo, kad neapykantos akimirką mes kitam žmogui priskiriame tas savybes, kurių negalime pakęsti savyje.
Jeigu atvirai, įžeidimus, kaip ir kiekviena moteris, išgyvenu skaudžiai. Vis dėlto bandau nekaltinti kito žmogaus, suprasti, kodėl jis toks nelaimingas, kad glumina artimą. Tokiu atveju geriausiai veikia malda už jį. Tai nėra paprasta, nes veiksmas reikalauja rimto sielos brandumo.
– Apskritai, ką mums duoda santykiai ir kodėl jie mums reikalingi?
– Siekiant keistis informacija, mums būtinas mokėjimas pasiekti tarpusavio supratimą su įvairiausiais žmonėmis. Štai kodėl turime išmokti gražaus bendravimo. Visų pirma, turime suvokti, kad gyvenimo sėkmė ir mokėjimas bendrauti tarpusavyje glaudžiai susiję. Mes turime liautis bijoję atsisakymų ir nesupratimo. Kiekvienas turi teisę turėti kitų ketinimų, taip pat ir savo nuomonę. Net pačiose nestandartinėse situacijose svarbu mokėti surasti reikiamus žodžius, nebijoti kalbėtis. Didelė palaima – mokėjimas stabdyti konfliktus ir ginčus be įžeidimų ir skaudinimų, „stebuklingosios pauzės“ naudojimas. Kita vertus, konfliktai – visateisė mūsų gyvenimo dalis, juk santykiai plėtojami ir auginami būtent per juos. Tačiau, žinodami, kad likimui „nėra priežasties“ be priežasties suvedinėti pašalinių žmonių, turime įsisąmoninti, kad esame tam, kad palaikytume, o ne smerktume vieni kitus.
