Santaros klinikų vaikų ortopedas traumatologas dr. Giedrius Bernotavičius apie savanorystę Etiopijoje

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų chirurgijos, ortopedijos ir traumatologijos centro Vaikų ortopedijos ir traumatologijos skyriaus vedėjas dr. Giedrius Bernotavičius dalį savo atostogų kartą per metus leidžia dirbdamas Etiopijos sostinėje Adis Abeboje įsikūrusioje ligoninėje. „Vietiniai gydytojai, besispecializuojantys stuburo patologijos gydymo srityje, neturi galimybių šių pacientų gydyti – dėl milžiniško jų skaičiaus ir ypač sudėtingos patologijos, – sako dr. G. Bernotavičius. – Dviejų misijų metu ne tik pagilinau profesines žinias, bet ir suvokiau, koks sudėtingas darbas tokią misiją organizuoti, iš anksto numatyti ir kruopščiai apgalvoti daugybę įvairių aspektų – paruošti instrumentus ir būtinas priemones operacijoms bei gydymui po jų, vaistus, kad jų nepritrūktų ir… kad įspūdingo dydžio lagaminus praleistų sienų kontrolė.“ Į misiją dr. G. Bernotavičius vyko ne vienas, o su kolegomis – pirmą kartą su operacinės slaugytoju Andrejumi Maciulevič, antrą kartą prie jų prisijungė ir gydytojasortopedas traumatologas Rimantas Zagorskis.

Savanorystei paskatino užsienio kolegų pavyzdys: „Pasakiau, kad ir aš norėčiau. Mielai buvau priimtas“
Misiją į Etiopiją organizuoja čia jau 30 metų gyvenantis gydytojas dr. Rick Hodes, Teksaso (JAV) „Back Institute“ ligoninės gydytojas dr. Theodore Belanger ir misijos koordinatorius dr. Walter J. Evans. Šioje šalyje nuo 2012 metų vystoma vadinamoji „Stuburo programa“ – konsultuojami vaikai iš visos šalies. „Misijos organizatoriai operacijoms telkia gydytojus chirurgus iš viso pasaulio: pacientų, kurių su stuburą pažeidžiančia itin sunkia, dėl daugybės apsigimimų, artrito, tuberkuliozės išsivysčiusia patologija – labai daug, – misijos svarbą aiškina dr. G. Bernotavičius. – Vienoje konferencijoje išgirdau prancūzų kolegą pasakojant apie tokią chirurgų pagalbą, pasakiau, kad mielai prisijungčiau. Netrukus gavau kvietimą vykti.“ Tarp tokių misijų kolegų juokaujama, kad jei gydytojas ryžtasi savanorystei į Afrikos šalis, tai džiugina, tačiau neretai tai būna vienintelė išvyka. Kai važiuojama ir antrą, trečią kartą – tai jau laikoma atsidavimu gydytojo profesijai, siekiant gydyti pacientus, nesvarbu kuriame pasaulio krašte jie bebūtų. „Tokiam darbui ryžausi dėl, matyt, asmeninių savybių – noras išbandyti neįprastas darbo aplinkybes ir priemones, pamatyti kitokį pasaulį, kai išeini iš įprastos aplinkos ir sąlygų, adrenalinas priverčia organizmą greitai reaguoti į situaciją ir gebėti susidoroti su iššūkiais. Džiaugiuosi, kad pavyksta susitvarkyti, o kai net iš savų vaikų išgirstu, kad aš esu jų didvyris, tai labai įkvepia ir motyvuoja“, – sako dr. G. Bernotavičius.

Profesiniai ir emociniai iššūkiai: operacijų kiekis ir sudėtingumas
Stuburo iškrypimą matuojame laipsniais: jei tiesų stuburą laikome 0, tai Etiopijoje tenka operuoti ir 85°, net virš 100° iškrypusius stuburus: „Stuburas iškrypęs į S formą, susiformavusios kupros – kasdien po 2 tokius stuburus operuojame – tiesiname. Per savaitę išoperavome 14 vaikų. Jų amžius – 13–25 metai. Kai kurių vaikais jau nepavadinsi, tačiau kūno sandara ir kaulinė branda tokias operacijas leidžia atlikti. Be to, dėl didžiulio noro būti operuotiems ir turėti tiesų stuburą pacientai savo amžių… pameluoja, – pasakoja gydytojas. – Jie pasų neturi, jei išvaizda maždaug atitinka paauglio – į sąrašą įtraukiami ir vyresni.“

Paklaustas, ar skiriasi mūsų pacientai nuo operuojamų Etiopijoje, gydytojas atsakė, kad reikėjo daug pastangų priprasti prie Afrikos pacientų bruožo neparodyti, kad skauda: „Jie labai klauso gydytojo žodžių ir iš visų jėgų stengiasi daryti tai, ką sako gydytojas: jei sakome, kad reikia stotis, stojasi kartais iš skausmo net sukandę dantis. Pasirodo, yra žmonių grupių, kuriems nevalia parodyti skausmo. Skiriame jiems nuskausminamųjų, kaip ir priklauso po tokių operacijų, tačiau prie kitokio skausmo suvokimo reikėjo priprasti.“ Prisitaikyti reikėjo ir prie kitokių instrumentų, operacijų sudėtingumo ir jų kiekio: „Ilgainiui darbo režimas nusistovi ir tampa rutina, tačiau geriausias jausmas – būti tokios misijos ir komandos dalimi, žinoti, kad esame lygiaverčiai partneriai kartu su JAV gydytojais chirurgais, drauge žiūrėti ir stebėtis neįtikėtinu stuburo vaizdo pokyčiu rentgeno nuotraukoje prieš ir po operacijos.“

Kultūrų skirtumai ir tradicijos kaskart ir nustebina, ir sukrečia. Vienas iš pavyzdžių – gydytojo dr. R. Hodes asmeninė istorija: jis įsivaikino 5 vaikus, kad galėtų gauti finansavimą ir išsiųsti juos gydytis į JAV, nes Etiopijoje atlikti labai sudėtingas stuburo operacijas yra neįmanoma. Kitas pavyzdys – savo namuose gydytojas apgyvendino keliolika operuotų pacientų, kad galėtų stebėti jų sveikatos būklę.

„Misija man suteikia vidinės ramybės, – apie savo emocijas sako gydytojas dr. G. Bernotavičius. – Jausmas, kai niekam nieko neturi įrodinėti, o tiesiog turi pacientą, kuriam nori padėti – susikaupi ir operuoji. Po šio sudėtingo paciento operuoji kitą – tokį pat labai komplikuotą ir neįprastą. Tada eini ilsėtis ir rytoj – vėl tas pats. Įvertindamas tokią rutiną, gyventojų ir vietovės ypatumus, tapau ramesnis, supančią realybę stebintis tarsi atsitraukęs, iš šono, tai geras jausmas ir jis man patinka.“

Dr. G. Bernotavičius: „Stuburo chirurgija – tai ne sprintas, o maratonas“
Per savanorystės misijos savaitę operuota 14 pacientų – visi su skirtinga ir sudėtinga stuburo patologija. Viena operacija įprastai trunka 3–4 valandas. „Išoperavę kelis pacientus imame perprasti jų fiziologiją, pratinamės prie kitokių medicininių instrumentų, stresas mažėja, darbo režimas nusistovi, – apie kasdienos chirurginę rutiną pasakoja gydytojas. – Kartu su kolegomis iš Lietuvos turėjome atskirą operacinę ir dirbome prisitaikydami prie turimų sąlygų. Tarkime, operacijos metu neturime galimybės valdyti paciento kraujospūdžio. Kai žinai tokius niuansus, jiems ruošiesi ir tvarkaisi be Lietuvoje įprastai naudojamų priemonių. Nežinomybė ir siurprizai misijos metu tampa kasdienybe.“ Stuburo operacijos yra ilgos, reikia fizinio pasirengimo ir ištvermės, todėl po jų būtina pailsėti ir atgauti jėgas kitą dieną būsimoms operacijoms. Kaip pailsi gydytojas chirurgas? „Geriausias poilsis – miegas. Ten gyvenimo sąlygas turėjome labai geras – su baseinu, pirtimi ir sporto klubu, tačiau miegas geriausiai sugrąžina jėgas ir iš ryto vėl gali eiti pas savo pacientus, kurie laukia ir klauso savo gydytojo, man neįprastu „doctor G“ vardu,“ – sako ir į trečiąją misiją vyksiantis ortopedas traumatologas dr. Giedrius Bernotavičius.