Rimantė Šalaševičiūtė: etnografinių regionų savitumo išsaugojimas – kiekvieno mūsų rūpestis

Kartais net sunku įsivaizduoti, ką mums reiškia gebėjimas padėkoti netgi už kiekvieną gyvenimo  smulkmeną. Tik neretai pamirštame, kiek daug mums reiškia paprasti žodeliai AČIŪ arba DĖKUI, todėl labai svarbu, kad jau vaikystėje išmoktume dėkoti. Mažeikių rajono Viekšnių lopšelio-darželio „Liepaitė“ iniciatyva ir jai pritariantis naujienų portalas www.manokraštas.lt  artėjant Kalėdoms kviečia kurti padėkas virtualiai parodai „Diekavuonė“ (https://www.manokrastas.lt/diekavuoju/). O kadangi šie metai skirti Žemaičių kalbos metams, parodos iniciatoriai kviečia dėkoti žemaitiškai.

Šią iniciatyvą palaiko ir Seimo laikinoji žemaičių grupė, o jos pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė sutiko būti šios parodos globėja.

Su ja ir kalbamės apie žemaitiškus reikalus, besibaigiančius  Žemaičių kalbos metus ir jos pačios sąsajas su Žemaitija.

Gerb. Rimante, Telšių, Skuodo, Kretingos, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybės 2022-uosius paskelbė Žemaičių kalbos metais. Ir, kaip suprantu, Seimo žemaičiai tam pritarė?

Žemaičių kultūros draugija (ŽKD) iškėlė idėją – 2022-uosius metus paskelbti žemaičių kalbos metais. Oficialiai LR Seimo nutarimu to padaryti negalėjome, nes mūsų šalies Konstitucijoje įteisinta tik viena valstybinė – lietuvių kalba. Tačiau šis ŽKD sumanymas ir iniciatyva skirti daugiau dėmesio žemaičių kalbai, jai, beje, pritarė ir daugelis Žemaitijos regiono savivaldybių merų, įgalino labai plačias savo srities specialistų, kalbininkų diskusijas, kuriose gilinomės į mūsų krašto kalbos ir tarmių santykį.

Šiose, kartais ir labai karštose, diskusijose išryškėjo viena nuomonė – jei ne visoje šalyje, tai bent žemaitiškose Lietuvos savivaldybėse tų savivaldybių tarybos gali pačios priimti sprendimą apie išskirtinį dėmesį žemaičių kalbai. Man labai smagu, kad pirmieji šios iniciatyvos ėmėsi telšiškiai. Būtent Telšių r. savivaldybė pirmoji priėmė sprendimą, kuriuo 2022-uosius paskelbė žemaičių kalbos metais, bei numatė įvairių veiklų, renginių, švietimo iniciatyvų programą. Netrukus Telšių pavyzdžiu pasekė ir kitos žemaičių krašto savivaldybės. Be abejo, kad LR Seimo Laikinoji žemaičių grupė sveikina, skatina ir nuoširdžiai palaiko tokias iniciatyvas.

Jūsų manymu, kuo svarbūs tokie priminimai apie konkrečius etnografinius rajonus?

Manau, labai svarbu, kad kiekvienas regionas suvoktų savo tapatybę kaip didžiulę saugotiną vertybę. Bet kokia proga ar galimybė priminti ar įprasminti šią vertybę yra aktualu ir reikšminga. Žinoma, kad besikeičiant pasauliui, sparčiai vystantis technologijoms, sunku išlaikyti nepaliestą etninę kultūrą – ji, kaip labai dinamiškas ir veržlus dalykas, kinta. Tik nuo mūsų pačių, mūsų pastangų priklauso, ar išlaikysime savo tautinę savimonę, taigi – ir etnografinių regionų savitumą. Kodėl to reikia? Esu tikra, kad šio tapatumo išsaugojimas rodo tautos raidą, jos dvasinę brandą. Per šimtmečius nugludintos vertybės leidžia pajusti bendrystės, saugumo jausmą, o tai sudaro prielaidas ateities perspektyvai, tautos išlikimui.

Jūsų iniciatyva buvo atgaivinta Seimo Laikinoji žemaičių grupė, kurią palaiko ir šios kadencijos į Seimą išrinkti žemaičiai. Kiek šiuo metu jų dalyvauja Žemaičių grupės veikloje?

Laikinoji žemaičių grupė savo veiklą atgaivino 2016 m. Prieš tai Seime žemaičiai buvo susibūrę ir pradėję veiklą, kaip laikinoji grupė, 2004–2008 metų kadencijoje.

Šiuo metu Seimo laikinojoje žemaičių grupėje esame 25 nariai, dar du – kandidatai, jau kurį laiką lūkuriuojantys žemaičių paso. Viliuosi, kad prie žemaičių veiklos prisijungs ir daugiau Seimo narių, nes Žemaitijai, jos žmonėms labai reikia ir naujų idėjų, ir prasmingų veiklų, ir kantraus darbo.   

Kokiais šių metų laikinosios grupės darbais galite pasidžiaugti?

Laikinosios žemaičių grupės darbo Seime vienas iš barų, mano galva, turėtų būti inicijuoti ir spręsti įvairius klausimus, susijusius su Žemaitijos, kaip etnografinio regiono, tapatumo įprasminimu ir įteisinimu. Šiemet buvo plačių, gausių diskusijų metai keliais svarbiais klausimais.

Štai su Teisingumo ministerijos atstovais teko susitikti ne kartą. Mūsų siekis – aiškiai suformuluoti, kas yra regionas, susieti tai su tradicijomis, papročiais, švietimo bendruomene, kalba. Šiems klausimams išgryninti suburta darbo grupė.

Kaip minėjau, daug dėmesio buvo skirta diskusijoms apie žemaičių kalbą, jos statusą. Remdamiesi kitų Europos Sąjungos šalių, kur šalia vienos valstybinės kalbos yra įteisintos ir kitos, šalutinės kalbos, pavyzdžiais, dėjome pastangas, kad būtų suburta darbo grupė kalbos klausimams spręsti.

Kitas veiklos baras – Žemaitijai, jos žmonėms, kultūrai ir istorijai nusipelniusių asmenybių sukakčių, kitų svarbių datų įprasminimas. Seime pateikėme projektą, kad kiti – 2023 metai būtų skirti pažymėti garbių žemaičių – Dariaus ir Girėno žygdarbiui – skrydžiui per Atlantą.

Po ilgų, apie metus trunkančių diskusijų pagaliau artėjame prie dar vieno teigiamo sprendimo – daliai autostrados (atkarpa Kaunas – Klaipėda) suteikti gretutinį Žemaičių greitkelio pavadinimą. Tam pasiekti reikėjo ne tik šioje teritorijoje esančių savivaldybių pritarimo, bet ir argumentuotai įtikinti  Kultūros bei Susisiekimo ministerijų atstovus.

Kreipėmės į istorinės atminties komisiją ir viliamės, kad pavyks pasiekti, kad kitąmet tarp atmintinų metų atsiras ir Žirgo metai. Tai susiję su visų mylimais žemaitukų veislės žirgais ir labai svarbiu Žemaitijos regionui faktu – 2023 m. žemaitukų veislės žirgynui (Plungės r.) sukanka 100 metų.

Kaip apibūdintumėte Seimo laikinosios žemaičių grupės ir Žemaičių kultūros draugijos bendrystę: vyksta pakankamai tamprus bendradarbiavimas ar galėtų būti aktyvesnis?

Šiemet, pavasarį, ŽKD surengė savo suvažiavimą, išsirinko naują prezidiumą ir naują pirmininką – prof. Algirdą Žebrauską. Yra numatyta daug darbų, iškelta daug svarių idėjų ir sumanymų. Iki šiol Laikinoji žemaičių grupė savo posėdžiuose kviesdavosi ir išklausydavo  ŽKD prezidiumo narius, ne kartą yra dalyvavę ir pasisakę įvairių miestų ŽKD atstovai. Džiaugiamės jų entuziazmu, palaikome jų iniciatyvas. Manau, kad mūsų, Seimo laikinosios žemaičių grupės narių, vienas iš pagrindinių darbų – rasti būdų, ieškoti kelių, kaip spręsti ŽKD keliamus klausimus, padėti jiems įgyvendinti jų sumanymus.

Esate žemaitė, ir dabar nemažai laiko leidžianti Žemaitijoje, šalia Žemaitijos sostinės, kaip dažnai kalbate žemaitiškai?

Tikrai visa širdimi ir visa siela esu žemaitė: gimusi, užaugusi ir į mokslus studijuoti išvykusi iš pačios Žemaitijos širdies – iš gražiųjų senųjų Varnių. Ir dabar didelė dalis mano giminės gyvena Telšiuose ar Telšių rajone.

Tikrai nemažai laiko tenka praleisti savo gimtajame krašte, dažnai ten vykstu. Aš pati kartais net nepastebiu, bet mano bendrakeleiviai jau seniai yra pastebėję: nuo Kryžkalnio Žemaitijos pusėn pasukus aš nejučia „persijungiu“ į savo gimtąją – žemaičių kalbą.

Vieniems žemaičių šneka graži, kitiems grubi, vieni mano, kad ji labiau tinkama humoro renginiams, kiti ja kuria poeziją. Jūs sutikote būti virtualios parodos, skirtos padėkų žemaitiškai kūrimui. Kam, už ką ir kokiais žodžiais Jūs pati norėtumėte padėkoti savo gimtąja šnekta?

Man žemaičių kalba pati gražiausia ir skambiausia, ji, kaip dar iš vaikystės prisiminimų atplaukiantis naminės duonos kvapas, turi savo skonį, tarsi limpa prie gomurio. Labai džiaugiuosi ir dėkoju tiems, kas puoselėja šią kalbą, kas įprasmina ją savo darbais, kas joje įžvelgia poezijos versmes, išminties ir kultūros klodus. Matau, jaučiu ir girdžiu, kaip žemaičių kalba įgauna savo svorį visuomeniniame gyvenime, švietimo bendruomenėje. Ypač tai sustiprėjo po 2019 m., kai taip prasmingai minėjome Žemaitijos metus. Man regis, nuo tada vis plačiau ir giliau ateina į mūsų žemaičių krašto žmonių gyvenimą žemaičių kalba, vyksta tikras jos atgimimas. Mes, žemaičiai, norim, galim ir turim kalbėti žemaitiškai. Labai džiugu, kai tai pajunta ir tai palaiko iš kitų regionų į Žemaitiją atvykę žmonės. Gražus pavyzdys – JE Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Jo paskatinti, paraginti žemaičiai nuoširdų tikėjimą išpažįsta savo – žemaičių kalba.

Taigi dėkoti už Žemaitijos kultūros, istorijos, kalbos ir tradicijų puoselėjimą tikrai turime labai daug kam. Aš dėkoju likimui, kad gimiau Žemaitijoje, gražiausiame ir mieliausiame krašte. Savo žemaičių kalbos skonį pajutau iš savo mamos ir jos visos giminės. Už tai, kad esu žemaitė, noriu ištarti vieną svarų ir skambantį DIEKOU!

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Nuotr. iš pašnekovės asm. archyvo