Punios seniūnas 27-erius metus dirba gimtajam kraštui

Ilgiausiai savo seniūnijoje dirbantis seniūnas – ištikimas savo kraštui ir žmonėms, „užsiauginęs“ ne vieną gyventojų kartą, savo žmones išlydintis į mokyklą, į gyvenimo kelią ir net į paskutinę kelionę… Apie darbą Punioje kalbamės su seniūnu Gintautu LAUKAIČIU.

Per Onines buvote atsidūręs ne tik seniūnijos, bet ir viso Alytaus rajono, aplinkinių kraštų dėmesio centre, kai į Punią švęsti  susirinko tūkstančiai žmonių. Kaip Jums ta šventė?

 Oninių šventė vis dar „auga“. Viskas prasidėjo prieš 21-erius metus, tada grojo kapela „Jieznelis“, susirinko gal 50 žmonių. Atrodė – oho, kiek daug! Dabar jau susirenka tūkstančiai dalyvių.

Onines – vieną iš gražiausių vasaros švenčių organizuoti mums lengviau, nes yra labai didelis dėmesys ir pagalba iš Alytaus rajono savivaldybės. Dėl Oninių šventės dirbame visus metus: bendraujame su rėmėjais, įvairiais organizatoriais, gyventojais. Visi išsako savo nuomonę ir norus. Taip pat atliekame apklausas tarp gyventojų: kokių meno kolektyvų pasirodymo jie norėtų, ką patys galėtų pasiūlyti.

Šiemet Punios žmonėms ypač patiko oro balionai. Gavau pasiūlymą, kad kitais metais oreiviai galėtų surengti tikrą šių balionų fiestą. Tad viskas rutuliojasi kompleksiškai: dalyvis, organizatorius, gyventojas išsako savo nuomonę. Jeigu pastebėjote, tai stengiamės, kad kolektyvai būtų įvairių žanrų ir tiktų įvairioms žiūrovų amžiaus grupėms. Į šią šventę įdedame dalelę širdies ir norime surengti ją kaip galima geriau.

Esate savivaldybės „vietininkas“ savo krašte – kokius gerus darbus išvardintumėte per pastaruosius  5-10 metų?

Pirmiausia – tai nutiestas kelias į Punią, piliakalnio sutvarkymas. Neatsisakome noro keltis keltu ar plaustu į kitą Nemuno pusę, kurioje neatsiejama Punios dalis – Punios šilas.

Dar paminėčiau Raižių kaimo apšvietimą, nemažai asfaltuotų kelių gyvenvietėse, kaimuose.

Manau, kad kiekvienas laikotarpis turi savo darbą, kurį tuo metu reikėjo atlikti. Reikėjo tilto per Punelės upę, nes jis jungia kapines ir kaimą, – padaryta. Nutiestas kelias į Norgeliškes, kur gyvena daug gyventojų, didelis mašinų srautas. Taip pat čia renovuoti namai, juose gyvena ir džiaugiasi nemažai jaunų šeimų su vaikais.

Šiuo metu turim rūpestį – kaip panaudoti buvusį Punios mokyklos pastatą. Mokyklai sumažėjus iki pradinio ugdymo skyriaus, teko ją iškelti į atnaujintas buvusios seniūnijos patalpas. Dabar vaikai ir mokytojos dirba jaukiose, šiltose klasėse.

Punios mokykla įkurta dar 1513 metais, ji senesnė net už Vilniaus universitetą, todėl nenorime, kad mūsų mokykla sunyktų.

Vadovaujate „Panemunės dzūkų“ asociacijai, padedate turistams keliauti po seniūniją įvairiomis transporto priemonėmis. Kokios priemonės ir maršrutai populiariausi?

Karieta! Žirgininkai padarė ją šio krašto simboliu, nes vežioja žmones Punioje, Butrimonyse, Eičiūnuose, Pivašiūnuose. Vis dar populiarūs dviračiai. Dažniausiai jais važiuoja į Nemajūnus ir maršrutu Punia-Raižiai-Butrimonys. Į šį maršrutą dažnai grupės įtraukia ir Levandų salelę, ūkį  Butrimonyse.

Vis populiaresnis darosi Šv. Jokūbo piligrimų kelias. Keliaujama ir pėsčiomis, ir dviračiais ar net motociklais.

Raižiai taip pat tampa populiariu traukos centru. Ten turime  aktyvų seniūnaitį – Alytaus rajono garbės pilietį Ipolitą Makulavičių. Tai apsiskaitęs žmogus, labai įdomi asmenybė. Jo iniciatyva Raižiuose dažnai vyksta ekskursijos, šimtalapių kepimo edukacijos. Lankytojų sulaukiame iš visos Lietuvos.

Anksčiau turistams trūko su Punia ir seniūnija susijusios atributikos: ženkliukų, pakabukų, puodelių. Dabar jau turime ir įvairiausių suvenyrų, galime pasiūlyti jų lankytojams.

Seniūniją gražiai išgarsino 2017 m. mūsų laimėtas kultūros projektas, – Punia buvo paskelbta Lietuvos  kultūros mažąja sostine. Tų metų renginiai ir įžvalgos davė gerą postūmį permainoms, kuriomis jau galime džiaugtis ir didžiuotis.

Alytaus rajono savivaldybė kryptingai dirba, kad  Punia taptų šeimų  poilsio ir turizmo vieta. Kaip įgyvendinami šie planai?

Aš manau, kad sėkmingai, bet tegul sprendžia tie, kas čia lankosi, čia noriai grįžta vėl ir vėl. Objektai sutvarkyti, šventės vyksta, piligrimų kelias funkcionuoja – gražūs vaizdai, gera infrastruktūra, bet tobulinti visada yra ką. Ir anksčiau savaitgaliais turėdavome  lankytojų, bet dabar sezono metu kiekvieną dieną mašinų stovėjimo aikštelė pilna. Prie kavos aparato net žmonių eilės susidaro (juokiasi).

Tikimės, kad laivybos Nemuno aukštupyje atgaivinimas padės pritraukti dar daugiau svečių, nes labai jau viliojanti perspektyva Nemunu pasiekti Punios šilą. Daugelis vietos gyventojų taip pat pasinaudos šia galimybe paiškylauti, nes nereikės važiuoti 40 kilometrų aplink, kad pasiektum nuostabaus grožio Šilą, kurio vaizdas atsiveria čia pat – nuo Punios piliakalnio.

Kaip nusprendžiate, kokį projektą seniūnijoje įgyvendinti svarbiausia – ar pats turite darbų sąrašą, ar savivaldybės vadovai nurodo?

Visada tariamės su gyventojais. Tokią poziciją išreiškė savivaldybės vadovai: prieš darant bet kurį  svarbesnį darbą, – susitikti ir kalbėtis su gyventojais. Šie susirinkimai labai pasiteisino, nes su gyventojais aptariame viską – ką pirmiausia daryti, kaip žmonės įsivaizduoja vieną ar kitą projektą, koks darbų eiliškumas svarbesnis.

Gyventojų iniciatyva buvo įrengta vaikų žaidimų aikštelė prie seniūnijos. Joje vaikai gali žaisti, o suaugusieji juos stebi, sėdėdami ant suoliukų. Žmonės visada turi gerų iniciatyvų, išreiškia norus, kartais ir pataria. Tad be komandos seniūnas yra niekas, o su gerais žmonėmis daug galima padaryti, ir padarome.

Kokių turite ateities vizijų dėl Punios? Kokią matote savo seniūniją dar po 27-erių metų?

Vizija graži, tai – poilsio ir turizmo vieta visai šeimai. O darbų dar turime tikrai daug. Visi norime  turėti asfaltuotus kelius, apšviestas gyvenvietes, kad žmonėms būtų patogu ir saugu. Stiprioms mūsų kaimų bendruomenėms irgi reikia infrastruktūros. Vaisodžiuose norime turėti Vaikų dienos centrą, Žagariuose – lauko estradą, Raižiuose jau prasidėjo kelio į mečetę darbai. Tad visi mūsų darbai ir norai daugiausia sutelkti į infrastruktūrą.

Ateityje, kaip jau minėjau, norime turizmui geriau išnaudoti Punios šilą, lengviau patekti į jį. Dar turime labai gražų Staniavos mišką. Ten būtų gerai sukurti maršrutus dviračiais – natūraliais miško keliukais.

Seniūnija neseniai įsigijo naują traktorių. Kokią naudą duoda tokia transporto priemonė?

Traktorius yra naudingas dalykas, nes jo pagalba galime užtikrinti geresnę viešųjų erdvių, šaligatvių ir kelių priežiūrą. Žiemą su juo galima nuvalyti sniegą nuo gatvių ir kelių. Šiuo metu laukiame, kol gausime smėlio barstytuvą slidžioms dangoms. Ateityje reikėtų vandens cisternos želdinių laistymui.

 Kaip tapote Punios seniūnu, kuo šis darbas Jus sudomino? Argi niekada negalvojote jį keisti, išvykti kitur?

Į seniūno postą 1995 m. mane pasiūlė patys žmonės: buvome du kandidatai, vyko gyventojų susirinkimai, juose nubalsavo už mane (juokiasi). Mėgstu bendrauti su žmonėmis, dirbu visuomeninius darbus. Apie išvykimą  iš Punios niekada negalvojau. Turėjau įvairių vizijų, kur galėčiau save realizuoti, ar ko norėčiau, bet įsitraukiau į Lietuvos savivaldybių asociacijos veiklą, joje atstovauju Alytaus rajonui. Ši veikla paskatino kitomis akimis pažvelgti ir į seniūno darbą.

Visiems sakau, kad turime būti vieningi, nes tik taip pasieksime tikslą. Man šiame darbe patinka tai, kad galiu padėti žmonėms, matyti, kaip ta pagalba jiems teikia džiaugsmą. Čia būtų mano mėgstamiausia dalis (juokiasi).

Koks jūsų laisvalaikis?

Grįžtu iš darbo, sėdu į traktorių, dirbdamas atsipalaiduoju, pamirštu problemas. Su šeima mėgstame keliauti, ypač – po Lietuvą. Čia mes turime tikrai daug nematytų gražių vietų.

Ačiū už pokalbį.

Ineta Kaževaitė