Psichiatras Dainius Pūras: Romas Kalanta tikėjo, kad Lietuva bus laisva ir dėl to aukojosi

Gegužės 15 d. bus minimos Romo Kalantos mirties 50-osios metinės. Tarptautinėje konferencijoje „Pamiršti ar atleisti. Kaip susidoroti su praeities traumomis“, kuri vyks gegužės 13–14 dienomis Kaune, vyks panelinė diskusija, skirta Romui Kalantai.  Joje dalyvaus ir Vilniaus universiteto profesorius, psichiatras, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Dainius Pūras, daug dėmesio skyręs Romo Kalantos asmenybės tyrinėjimui. D. Pūras pasakoja apie Kalantos pomėgius, būdą ir apie tai, kaip sovietų sistemoje šizofrenijos diagnozė buvo labai dažna – nustatoma ir kitaip atrodantiems pankams, ir besidomintiems Rytų filosofija ir autizmo sutrikimą turintiems vaikams.

Į konferenciją, kuri vyks Vytauto Didžiojo karo muziejuje, susirinks daug tarptautinių politikos, psichiatrijos, socialinių mokslų ekspertų iš Vokietijos, Olandijos, Ukrainos, JAV, Izraelio, PAR, Sakartvelo, Čekijos ir kitur. Konferencija yra atvira visiems, reikia tik užsiregistruoti.

Kokia Romo Kalantos asmenybės reikšmė šiandien?

Mano nuomone, Romas Kalanta yra Lietuvos istorijai  labai svarbi asmenybė. Taip sureikšminu gal todėl, kad formuojantis mano asmenybei ir renkantis profesiją (buvau paauglys, kai jis susidegino) daug apie jo poelgį galvojau. O po to, kai jau buvau baigęs medicinos studijas ir pasirinkęs psichiatriją, turėjau dalyvauti taip vadinamoje antroje (1989 m.) komisijoje, kuri vertino jo psichinę būklę. Pirmoji būklę vertino sovietmečiu, 1972 metais.

Labai įdomu, kad apie Romo Kalantos poelgį žmonės yra linkę spręsti pagal savo platesnius požiūrius. Kai kurie sako, kad jis buvo tiesiog psichikos ligonis. Visi juk sovietmečiu kolaboravo su rusų valdžia, o čia vienas ėmė ir išsišoko. Tų neprisitaikiusių, nekolaboravusių buvo gal vienas procentas. Tai pirmoji komisija, matyt, ir rėmėsi tokiu mąstymu: jei 99 procentai prisitaiko, o 1 procentas – ne, tai katrie yra ligoniai? Tokiu atveju sveikas protas, paveiktas visokių diskriminacinių nuostatų, sako, kad, aišku, ligoniai yra tie, kurie neprisitaiko, toji mažuma.

Visgi šiandien stebime paradoksą – pasirodo, kad Romas buvo teisus, kai  tikėjo, kad Lietuva bus laisva ir dėl to aukojosi. Vienas iš įrodymų, pirmajai komisijai  siekiant pagrįsti tai, kad jis sirgo psichikos liga, buvo rašinys, kuriame Kalanta buvo parašęs, kad tiki, jog Lietuva vieną dieną bus laisva. Tai buvo priimta kaip visiški kliedesiai. Tikrai nedaug kas tuo metu (1972 metais) tuo tikėjo. O iš tikro Romas buvo teisus. Kitas dalykas – jo ilgi plaukai. Pirmoji komisija tai įvertino kaip ligonio negebėjimą pasirūpinti savo higiena, traktuota kaip apsileidimas, prilygintas psichikos ligos požymiui. Na ir nusižudymas tokia forma – vidury miesto, taip demonstratyviai, traktuotas kaip dar vienas sunkios psichikos ligos požymis.

Kodėl buvo suburta antroji komisija?

1989 m. buvo visuomenės didelis spaudimas reabilituoti Kalantą. Turėjome dirbti su prokuratūra, buvo sudaryta kelių psichiatrų komisija ir reikėjo atsakyti į kelis klausimus: pirma – ar Kalanta sirgo psichikos liga, o antra – kokia mūsų nuomonė apie pirmos komisijos išvadą. Mus, suprantama, slėgė atsakomybės našta. Visai nenorėjome, kad visuomenė galvojų, jog viena komisija įvykdė vienos valdžios užsakymą, o mes vykdome Sąjūdžio užsakymą. Kita vertus, hierarchinėje to meto psichiatrijos bendruomenėje buvo tikimasi, kad mūsų komisija bus solidari su pirmąja komisija ir patvirtins jos išvadą.

Kadangi pažinojau kai kuriuos pirmosios komisijos narius (dabar jų jau nebėra tarp gyvųjų), tai tikrai galiu pasakyti, kad jie Romui psichikos ligą nustatė visai ne todėl, kad saugumas taip liepė.  Jie nuoširdžiai galvojo, kad tik psichikos ligonis gali šitaip pasielgti. Tokia buvo totalitarinė represinė psichiatrija ir jos klasikinė atstovė – garsi Maskvos psichiatrijos mokykla. Komisijoje buvusi mano dėstytoja 1989 m. bandė mane įtikinti, kad tik ligoniai taip elgiasi. Ir tai buvo jos nuoširdus įsitikinimas. Ne kartą buvau liudininkas, kaip mano mokytojai ir vyresni kolegos diagnozuoja šizofreniją pankams, nes psichiatrams buvo neįtikėtina, kaip žmogus gali taip save subjauroti.

Manęs dar klausdavo, kai stebėdavausi: „Na argi tu taip galėtum?“ Aš tuo metu galvodavau, aišku, kad negalėčiau, nes nesu toks drąsus kaip jie. Aš tuo metu norėjau praktikuoti  mediciną, dėstyti universitete, kitaip sakant – aš kolaboravau, kaip dauguma lietuvių,  su sovietų sistema, o pankai metė jai iššūkį. Šizofreniją taip pat diagnozuodavo besidomintiems Rytų filosofija. Sovietinė psichiatrijos mokykla išplėtė šizofrenijos atvejus iki begalybės – anksčiau net vaikų autizmas buvo laikomas ankstyvąja vaikų šizofrenija, ir tie vaikai buvo metų metais gydomi didžiulėmis vaistų dozėmis.

Taigi mes, visi antrosios komisijos nariai, susitarėme, kad labai nuodugniai rekonstruosime visus paskutinius Romo Kalantos gyvenimo mėnesius ir jei rasime kurios nors psichikos ligos – šizofrenijos,   depresijos ar kurios nors kitos ligos požymių – taip ir paskelbsime. Bet nieko tokio, kruopščiai ieškoję taip ir neradome.

Tai labai įdomu, papasakokite, koks jis buvo pagal jūsų tyrimus.

Jis buvo socialus, turėjo draugų, susitikdavo pažaisti futbolą (nors Kaune mėgtas krepšinis, jie žaisdavo futbolą), po to ir vynelio išgerdavo, turėjo merginą. Ir laikas nuo laiko jis vis pasakydavo ar į užrašų knygutę parašydavo: „Kodėl aš to negaliu padaryti?“ Kalanta buvo apsisprendęs, bet kartu ir norėjo gyventi. Jei būtume radę  klinikinės depresijos ar šizofrenijos požymių – būtume jau kitaip vertinę viską. Bet Romas gyveno pilnavertį gyvenimą. Ir tuo pačiu šiek tiek atidėliojo tą sprendimą, bet galiausiai atsisprendė ir sumanymą įvykdė. Todėl prokuratūrai mūsų komisija atsakė, kad nerado požymių, kad Romas Kalanta būtų sirgęs psichikos liga. Ir atsisakėme vertinti pirmą komisiją. Aš buvau jauniausias, ir turbūt kategoriškiausias  – norėjau, kad įvardintume, jog pirma komisija buvo neteisi. Bet kolegos sakė: „Palauk, kas mes tokie, kad vertintume kitus psichiatrus?“. Čia juk tokia sritis, kad  ekspertų nuomonės gali išsiskirti, ir iki šiol dažnai išsiskiria.

Kalantos draugai sakė, kad nei jis buvo didvyris, nei ligonis. Pasakojo kaip jie gyveno, politikuodavo. Bet kai 1972 m. jie davė parodymus,  visi vienu balsu tvirtino, kad su Romu niekada nepolitikuodavo. Melavo, nes bijojo. Taigi išėjo taip, kad pagal parodymus Romas Kalanta visai nesidomėjo politika – neva staiga  išprotėjęs nubėgo ir susidegino.

Manau, kad jis buvo paveiktas hipių judėjimo. Jis nebuvo iš elito, buvo paprastas vaikinas iš Vilijampolės. Turėjo šiek tiek problemų mokykloje, susijusių su jo maištinga prigimtimi ir ilgais plaukais. Todėl jis buvo priverstas pereiti į vakarinę mokyklą. Būtent ten parašė rašinį apie laisvą Lietuvą. Svarbiausia jam buvo laisvė. Romas suprato, kad toje santvarkoje laisvės nebus. Nors ir dabar, kaip žinia, yra daug  žmonių, kuriems laisvė nerūpi – jiems svarbiau, kad už šildymą nereiktų daug mokėti. Aš pavyzdžiui, laukiau tų permainų dėl laisvių, kad nebūtų žmonės diskriminuojami ir panašiai. Bet daugumai žmonių svarbiausi yra ekonominiai bei socialiniai dalykai,  ir sovietų valdžia tai užtikrino. Tai kai kuriems žmonėms to ir pakako. Jiems Romas Kalanta metė iššūkį.

Ar jį galimai įkvėpė 1969 m. Prahoje susideginusio Jano Palacho ir Rygoje bandžiusio susideginti Elijo Ripso pavyzdžiai?

Galbūt, bet čia galima tik spėlioti. Buvo visokių hipotezių. Viena iš jų: kad panašiu laiku trijose Baltijos valstybėse turėjo užsiliepsnoti gyvi fakelai. Bet nėra jokių įrodymų, kad tai buvo kolektyvinis planas. Manyčiau, kad tai jo individualus sprendimas. Ir man atrodo labai svarbu šį klausimą kuo mažius aptarinėti kaip psichiatrijos srities klausimą. Dar buvo kritikų, kurie  sakė, kad mes prisidedame prie savižudybės romantizavimo, o to daryti negalima. Bet sakyčiau, kad tai ypatingas, vadinamas altruistinis savižudybės aktas. Jie labai reti ir neturi nieko bendro su tais atvejais, kai žmonės sirgdami sunkia depresija pakelia ranką prieš save.

Kai pažiūrime iš dabartinės perspektyvos, būtent Romas Kalanta užtikrino tęstinumą tarp partizaninio judėjimo ir Sąjūdžio. Sovietijos aukso amžiuje, kai į Maskvą pirmą kartą turėjo atvykti Amerikos prezidentas Niksonas, šis Romo poelgis nuskambėjo per visą pasaulį. Tai buvo stiprus signalas apie tai, kad nėra viskas gerai toje sovietų karalystėje.

Ar nebuvo įmanoma jo išgelbėti? Tarkim, Elijas Ripsas išgyveno. Dabar gyvena Izraelyje ir pats dalyvaus konferencijoje, kartu su Jumis diskutuos apie Romo Kalantos auką.

Pasakysiu paradoksaliai – jis savo planą įgyvendino rimtai. Nebuvo palikęs išgyvenimo galimybės. Na taip, jis dar trumpai gyveno, nes mirties data yra gegužės 15 diena, nors protesto aktas vyko gegužės 14 d.

Manau, kad jo poelgis vis daugiau klausimų kels. Tiek egzistencinių, tiek politinių. Labai įdomi diskusija yra apie tai, ką simbolizuoja jo auka. Dabar žmonės apie tai pasakytų skirtingai, priklausomai nuo jų pačių pažiūrų. Ar jis buvo už nacionalinį ir religinį išsivadavimą, ar laisvę  suprato žymiai plačiau.

Kai buvo Garliavos įvykiai, „violetiniu“ visuomenėje  vadintas fenomenas, tam judėjimui atstovavę žmonės bandė Kalantą „privatizuoti“. Sakė: „Mes esame kaip Romas“. Antivakseriai irgi galėtų pasakyti, kad jie skelbia pilietinį nepaklusnumą. Nepamirškime, kad gegužės 14 d. yra oficialiai Lietuvoje patvirtinta kaip pilietinio nepaklusnumo diena. Galima būtų ilgai diskutuoti, kaip skirtingai žmonės supranta pilietinį nepaklusnumą. Štai neseniai praūžė pro Lietuvą  triukšmingi maršai. Ir maršų dalyviai, ir tie kurie yra jų idėjiniai priešininkai – ir vieni, ir kiti turbūt laikytų save kovojančiais už geresnę Lietuvą ir ta prasme galbūt tęsiančiais Romo Kalantos žygį.

O kaip dabartinė karta? Jūs dirbate su jaunimu ir vaikais. Kokie jie? Ar jie išgyvena dėl karo Ukrainoje?

Per pastaruosius metus viena po kitos įvyko kelios krizės. Ir pandemija, ir netoli vykstantis karas sukelia daug emocinių sunkumų žmonėms, bet norėčiau, kad pagaliau suprastume, jog ne vaistais reikia tas problemas spręsti. Negi neaišku, kad pandemijos metu, tie, kas jautė padidintą nerimą, iš tikro reagavo adekvačiai. Kai valdžia tau sako, kad neaišku, kas čia bus, neaišku, kada tai baigsis, kiek būsime uždaryti, juk normalu jausti nerimą. Pasakyčiau, kad problemą turi tie, kurie nejautė jokio nerimo. Nerimas juk yra apsauginis mechanizmas.

Ne vaistais reiktų padėti ir nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Aišku, išskirtinai sunkiais atvejais taip. Bet psichologines problemas reikia spręsti šiuolaikinės psichologijos psichoterapijos ir visuomenės sveikatos būdais. Beje, tik per pandemiją į psichoterapeutus Lietuvoje pradėjo kreiptis vyrai, iki tol  neigę jog gali turėti psichologinės sveikatos problemų.  Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Vis laukiau ar įvyks Lietuvoje stebuklas, kad vyrai pradėtų kreiptis psichologinės pagalbos. Įvyko. Dabar pas privačiai praktikuojančius psichoterapeutus yra didžiules eilės. Pagaliau, mes kaip ir brandesnėse demokratijose,  pradėjome rūpintis psichikos sveikata. O tai reiškia, kad Lietuvos visuomenė sveiksta.

Daugiau ir įvairesnės pagalbos, o taip pat daugiau suaugusiųjų pagarbos reikia vaikams ir paaugliams. Juos paveikė ir priemonės, taikytos pandemijai stabdyti, ir, aišku, Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą. Mes Lietuvoje iki šiol esame neatlikę svarbių namų darbų. Turėtume pasimokyti iš kaimynų šiaurėje ir vakaruose, kad ne moralizavimais, o konkrečiais darbais valstybė turi padėti vaikams visapusiškai vystytis, o tėvams – padėti išmokti auginti ir auklėti vaikus sveikais, nesmurtiniais būdais. Deja, visuomenės narių mentalitete dar išlieka daug kliūčių, kai Lietuvos piliečiai gąsdinami laisvojo pasaulio vertybėmis, kai moralizuojami ir demonizuojami paaugliai, kai po „tradicinių vertybių“ gynimo šūkiu slypi nostalgija smurto ir diskriminacijos tradicijoms.

Nors labai daug pasiekėme, bet dar daug turime padaryti, kad mūsų visuomenėje visuose lygiuose įsitvirtintų tarpusavio pagarba ir pasitikėjimu grįsti santykiai – tarp tėvų ir vaikų, tarp valdžios ir piliečių, tarp medikų ir pacientų, tarp mokytojų (dėstytojų) ir moksleivių (studentų).  Kad liktų vis mažiau vietos  įvairioms smurto ir diskriminacijos apraiškoms, kurios daug metų, taip pat ir Romo Kalantos laikais, buvo užvaldžiusios mūsų visuomenę ir nuodijo jos sveikatą. Toks judėjimas link brandžios demokratijos, mums visiems susitelkus, būtų geriausias būdas įvertinti, įprasminti ir pagerbti Romo Kalantos auką.

Konferencija „Forgiving or Forgetting – Dealing with a Painful Past“ (liet. „Atleisti ar pamiršti – kaip susidoroti su skausminga praeitimi“) gegužės 13-14 d. vyks Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune. Konferencija vyks anglų kalba su vertimu į lietuvių ir ukrainiečių kalbas, joje nemokamai dalyvauti gali visi norintys ir užsiregistravę šiuo adresu: https://bit.ly/36MC7sj

Aušra Pociūtė