Požiūris į valstybinę kalbą Vilniuje panašus į bestuburiškumą

2015 metais prie Vilniaus miesto savivaldybės buvo įsteigta Vilniaus visuomeninė kalbos komisija. Kaip teigia šios komisijos pirmininkė Eglė Mirončikienė, į šios visuomeninės organizacijos veiklą įsitraukė labai skirtingų sričių žmonės, kuriems svarbi valstybinė lietuvių kalba.

Įvairiapusė komisijos veikla

„Mūsų veikla buvo labai plati. Mes stebėjome ir ne kartą bendraudami su Vilniaus miesto savivaldybe reiškėme savo poziciją dėl viešųjų užrašų, kurių nemaža dalis neatitinka valstybinės lietuvių kalbos vartojimo reikalavimų. Dėl jų ne kartą bendravome su Vilniaus miesto savivaldybės kalbos tvarkytojais. Taip pat susitikdavome su Vilniaus mieste esančių valstybinių įstaigų administracijos darbuotojais. Nagrinėdavome, ar  nepažeidžia valstybinės lietuvių kalbos reikalavimų Seimo priimami įstatymai. Pastebėję, kad po rinkimų į Seimą išrinktų politikų kalba labai prasta, kreipėmės į Seimo kanceliariją, siūlydami naujiems nariams surengti kalbos kultūros seminarą. Manau, tai svarbu, nes Seimo nariai daug kam yra autoritetas, juos stebi ir girdi žmonės ir reikėtų, kad jie kalbėtų taisyklinga valstybine lietuvių kalba. Savo nuomonę ne sykį esame pareiškę ir dėl Vilniaus miesto gatvių pavadinimų“, – nuveiktus darbus apžvelgia komisijos pirmininkė Eglė Mirončikienė.

Besirūpinantiems kalba darbų nemažėja

Gruodžio 7 dieną dalis komisijos narių ir pageidaujantieji prididėti prie valstybinės lietuvių kalbos puoselėjimo Vilniaus mieste aptarė komisijos veiklos sustiprinimo galimybes.

„Man lietuvių kalba yra gimtoji ir man rūpi, kokia bus jos ateitis. Šeimoje kalbėjome tik lietuviškai, baigiau lietuvišką mokyklą ir tai, kas vyksta su kalba dabar, man nėra tas pats. Man labai svarbu, kad lietuvių kalba išlaikytų savo statusą. Abejonių dėl galimo neigiamo poveikio valstybinei kalbai kelia ir neseniai pasirodęs konstitucinis valstybinės kalbos įstatymo projektas. Iš pirmo žvilgsnio jame lyg ir viskas gerai, bet tuo pačiu galima įžvelgti ir tam tikrų grėsmių, nes lyg ir nebelieka įstaigų, kurios rūpintųsi kalba, jos norminimu. Kyla abejonės, kad nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių kalba gali tapti fakultatyvine kalba“, – savo sprendimą įsitraukti į visuomeninės valstybinės kalbos komisijos veiklą apibūdina prof. dr. Adas Jakubauskas.

Kaip pažymi komisijos pirmininkė, problemų dėl valstybinės kalbos vartojimo Vilniuje apstu. „Viena didžiausių problemų – viešieji užrašai. Daug kur vyrauja nelietuviški užrašai, lietuvių kalba parašant mažytėmis raidėmis, kai kur lietuviško užrašo ir visiškai nėra. Vilnius yra turistų iš įvairių šalių lankomas mietas ir, manau, yra garbės reikalas viešuosius užrašus skelbti valstybine kalba, – valstybinės kalbos vartojimo pažeidimus apžvelgia komisijos pirmininkė Eglė Mirončikienė. –Teigiama, kad valstybinės kalbos pažeidimus bausti negalima, kad reikia aiškinti, prašyti, įtikinėti. Nežinau, ar tai liberalus požiūris, man tai labiau panašu į bestuburiškumą. Daug kartų su savivaldybe kalbėjome apie viešuosius užrašus, bet į tai nebuvo reaguojama. Ta problema kaip buvo, taip ir liko. Dabar visame mieste matome ukrainiečiams skirtą informaciją ne lietuvių kalba. Suprantama  būtų, jei ukrainiečiams skirta informacija ne valstybine kalba būtų skelbiama jų susitelkimo vietose, bet tai, kas vyksta dabar, labiau panašu į dvikalbystės įteisinimą ir valstybinės lietuvių kalbos sferos siaurinimą. Kyla įtarimų, kad pastaruoju metu pastebima, jog ir vietiniai kitakalbiai, kurie jau kalbėjo lietuviškai, pradeda kalbėti rusiškai.

Tampa norma ir negauti atsakymo valstybine lietuvių kalba parduotuvėse. Iš pradžių tai buvo suprantama, bet dabar, kai aptarnaujantis pardavėjas lietuviškai nesugeba pasakyti net sumos, kuria reikia už pirkinius sumokėti, manau, jau yra tikrai negerai. Išmokti skaičiuoti iki šimto tos šalies, kurioje jau beveik metus gyvena, tikriausiai kiekvienas gali. Ką jau bekalbėti apie lietuviškus prekių pavadinimus. Teiravausi pardavėjų, ar priimant į darbą kas nors juos moko lietuvių kalbos. Jų teigimu, niekas neapmoko, tad žmonės mokosi iš klientų. Manau, tai yra problema, kurią anksčiau ar vėliau reikia spręsti. Ir instrukcijas toli gražu ne visoms prekėms surasime lietuvių kalba.

Kadangi mano darbas susijęs su teisėsauga, esu psichologė, padedanti tyrėjams nagrinėti bylas ir šioje srityje turiu didelę patirtį, matau gyvenimą iš kiek kitos pusės. Pastaruoju metu atsiranda bylų, kuriose nagrinėjami dėl kalbos vartojimo kylantys konfliktai.  Atsiranda atvejų, kai atvykusieji savo kalbos moko net naudodami smurtą prieš kalbančius lietuviškai.

Dirbdama nepilnamečių apklausose pastebiu, kad labai dažnai Lietuvoje gimusiam ir augusiam nepilnamečiui reikalingas vertėjas.  Nors Lietuva nepriklausoma daugiau kaip 30 metų, bet joje gyvena nemažai žmonių, kurie prastai kalba lietuviškai ir prastai supranta, kas jiems lietuviškai sakoma. Visose tautinių mažumų mokyklose yra lietuvių kalbos pamokos ir, mano galva, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai reikėtų susirūpinti, kodėl dalis vaikų taip ir neišmoksta lietuvių kalbos.“

„Pastaruoju metu valstybinė lietuvių kalba spaudžiama iš dviejų pusių. Iš vienos pusės – į Lietuvą atvykus nuo karo bėgantiems ukrainiečiams suaktyvėjo rusų kalbos vartojimas. Iš kitos pusės ją spaudžia anglų kalba. Kiek keistokai atrodo, kad konferencijos, kuriose dalyvauja bent vienas užsienietis, ir nebūtinai anglakalbis, konferencija vyksta anglų kalba. Tai, mano manymu, yra net nepadoru. Renginys turi vykti tos šalies, kurioje vyksta, valstybine kalba, o svečiams organizuoti sinhroninį vertimą“, –  pirmininkės pastebėjimus papildo prof. dr. Adas Jakubauskas.

„Manau, kad valstybinės kalbos vartojimas yra ir mentaliteto problema. Tokie atvejai, kai tarptautinės konferencijos vyksta anglų kalba, rodo tik pataikavimą ir kaip tautos nepilnavertiškumo kompleksą. Mentaliteto problema, mano galva, yra ir kai kurių mūsų verslininkų elgesys, kai jie savo įmones stengiasi pavadinti kiek įmanoma įmantresniu nelietuvišku pavadinimu. Esama ir tokių, kurie, norėdami, savo įmonę pavadinti nelietuvišku pavadinimu, ją registruoja užsienyje. Gal tai praėjusių laikų reliktas, kai kiekvienas iš užsienio įvežtas daiktelis buvo ypatingai vertinamas?.. Susidaro įspūdis, kad daliai žmonių tai, kas atvežta iš užsienio vertinama labiau nei vietiniai gaminiai. Taigi tai, kas šiuo metu vyksta su kalba, manau, yra ir tautinės tapatybės problema“, – mano Eglė Mirončikienė.

Tad gruodžio pradžioje vykusiame valstybinei lietuvių kalbai neabejingų žmonių susitikime buvo nuspręsta suaktyvinti Vilniaus visuomeninės lietuvių kalbos komisijos veiklą. Kaip teigia komisijos pirmininkė, jei savivaldybė ir kitos įstaigos ir institucijos ignoruos komisijos pastabas dėl lietuvių kalbos vartojimo, neatmestina galimybė ir kreipimasis į prokuratūrą, kad ši motyvuotų jas atlikti savo funkcijas, už kurių vykdymą jiems yra skiriamos lėšos. „Apie tokią galimybę jau kalbėjausi su Generaline prokuratūra ir jos atstovai tokios galimybės neatmeta“, – sako Eglė Mirončikienė.

Taip pat nuspręsta po Naujųjų metų organizuoti komisijos narių ir šią veiklą palaikančių vilniečių susitikimus su kandidatais į į Vilniaus miesto merus ir per šiuos susitikimus išsiaiškinti jų požiūrį į valstybinę lietuvių kalbą. Palaikydamas Vilniaus visuomeninės valstybinės kalbos komisijos iniciatyvas, Seimo narys Remigijus Žemaitaitis planuoja vasario mėnesį  Seime surengti diskusiją, kurioje būtų aptariamas Konstitucinio  valstybinės kalbos įstatymo projektas ir esama valstybinės  kalbos padėtis.

Karolina Baltmiškė