Povilas Adomaitis: išgyventi eilėraštį kaip kelionę

2024 m. Alytaus miesto savivaldybės jaunojo menininko stipendijos skirtos trims jauniesiems kūrėjams – Povilui Adomaičiui, Gretai Bratkauskaitei ir Gabijai Labutytei. 
Šįkart pokalbis su Povilu Adomaičiu, Alytaus miesto teatro aktoriumi. Jis surengs lietuvių autorių poezijos skaitymus skirtingose miesto erdvėse.

Papasakokite apie savo alytietiškas šaknis. Esate iš Luksnėnų, baigėte dabartinę Putinų gimnaziją. Koks buvo Jūsų kelias Luksnėnai–Putinai?

Kai manęs paklausia, iš kur aš esu, kartais net nežinau, ką atsakyti – ar alytiškis, ar luksnėniškis, o gal jau ir vilnietis, nes ten gyvenu? Nuo gimimo gyvenu Luksnėnuose, Alytaus rajone, bet mieste buvo mokykla, Sporto rūmai (lankiau dziudo treniruotes) ir teatro būrelis, dabar – darbas. Taigi mieste mažai malonumo ir pramogų, daugiau koncentruotas buvimas ir reikiamybė.
O visas laisvalaikis ir pagrindinės pramogos – rajone: pasivaikščiojimai gamtoje, grybavimas miškuose, žvejyba ežeruose, sportas štanginėje ir krepšinio aikštelėje. 
Kalbant apie vaikystę, paauglystę, kelias į mokyklą man atrodė kaip Sizifo akmens ridenimas – kaip dabar pamenu, labai anksti keliesi, neši toną sveriančią kuprinę ant pečių, šąli autobusų stotelėje, lauki autobuso, žiūri į laikrodį ir supranti, kad jau vėluoji į pamokas. Tuomet piktas ir sušalęs, iš nevilties ašarotom akim, purvinas, šlapiomis nuo balų kojomis, vėžlio žingsniu eini 9 kilometrus, nes autobusas tiesiog neatvažiavo. 
Pagaliau pasiekus mokyklą, prie durų pasitinka budėtoja ir rėkia, kad purvus nuo batų nusivalyčiau, o aš kaip šlapias šuo einu glaustis prie radiatoriaus, kad sušilčiau. Tikrai ne pačios romantiškiausios buvo tos kelionės… 
Dabar atrodo, kad šis kelias mane užgrūdino ir išmokė, jog reikia visada turėti ir planą B, ir tiesiog geriau planuoti laiką bei anksčiau keltis. 
Dar ne kartą, važiuodamas iš mokyklos, išsekęs po ilgos dienos, esu užmigęs autobuse ir pabudęs jau toli nuo namų, išsigandęs, nes nežinau, kur esu, kur eiti, ką daryti, o mobiliojo telefono dar neturėjau. Kartą prašiau vairuotojo, kad jis mane parvežtų namo, nes namai jau buvo už 25 kilometrų, bet jis nesutiko ir sakė laukti kito autobuso, kuris bus tik ryte. Tada ir vėl verkdamas ėjau pas nepažįstamus žmones į namus ir prašiau, kad paskambintų mano tėvams.
Taigi dariau viską, kad išgyvenčiau ir pasiekčiau savo šiltus namus, kuriuose jaučiuosi saugus. Vis dėlto kelionės ir dabar nesibaigė, tik jos iš namų į darbus ir atgal yra daug ilgesnės ir į jas žiūriu kitaip – su smalsumu, kas laukia kelyje.
 
Sakėte, kad mokykloje sėdėjote pirmame suole. Jame sėdi tie, kurie…

…trokšta žinių, yra smalsūs ir įpareigoti dalyvauti pamokoje. T. y. pirmame suole juk visada sėdi moksliukai. Tačiau aš toks nebuvau – išdidžiai sėdėdavau ten, kad galėčiau drąsiai nusirašinėti, nes mokytojai nesitikėdavo to iš pirmų suolų.
Vis dėlto, ką mokykloje praleidau ar ko neišmokau, aktoriaus profesija privertė visam tam skirti dėmesio. Pavyzdžiui, kurdamas vaidmenį spektaklyje „Revizorius“ turėjau prisiminti visą Lietuvos kunigaikščių istoriją, o ruošdamasis poezijos skaitymams kaskart atlieku meninio teksto analizę. Sakoma, ko neprivalgei, to neprilaižysi, bet aktorystė, žinokite, tikras laižymo menas.

Minėjote, kad norą pažinti poeziją sužadino lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danguolė Gintalienė. 

Taip, ši mokytoja buvo viena iš nedaugelio, kuri sudomino savo dalyku, tačiau gaila, kad ji mane mokė tik nuo 11 klasės. Nors ir vėlokai, bet gerbiamos Danguolės dėka pamilau lietuvių kalbą ir poeziją.
Pamenu, ji man pasiūlė pasikelti vidurkį su sąlyga, kad per renginį paskaityčiau kelis eilėraščius. Aš baisiai nenorėjau, bet dėl gero pažymio prisiverčiau – gitara sukūriau eilėraščiui muziką ir kartu su klasioku, kuris pritarė armonikėle, atlikome dainą apie karves. Labai bijojom, bet paskui tiek daug juokėmės ir salė plojo, juokėsi kartu, kad dingo ir visos baimės. Tada pajaučiau, kad poezija gali būti linksma, įtaigi, kelianti didelį azartą. 
Vėliau susidomėjimą poezija skatino mano mylimi vaidybos kurso vadovai – Vytautas ir Velta Anužiai, kurie skyrė daug dėmesio poezijos perskaitymui kaip amatui. Taip pat meilę poezijai skatino Alvydas Šlepikas, Andrius Bialobžeskis, jie kvietė dalyvauti renginiuose skaityti ten eilėraščių. 
Praėjusiais metais mano gerbiamas improvizacijos mokytojas ir teatro „Kitas kampas“ meno vadovas Kirilas Glušajevas paragino rengti skaitymus teatro namuose Vilniuje, o teatro vadovas Audrius Bružas labai įkvepia ir noriai dalijasi savo patirtimi. Jiems visiems labai dėkoju. Ir, žinoma, pati poezija yra didžiausia motyvatorė – kai pradedi skaityti, ji pati sužadina smalsumą, jausmus ir vaizduotę. 

Profesinis kelias nuvedė į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, čia baigėte vaidybos bakalauro ir magistro studijas, esate profesionalus teatro ir kino aktorius. Kurso vadovai – Vytautas ir Velta Anužiai. Be kitų dalykų, kaip minėjote, jie mokė ir skaityti poeziją („poezijos skaitymas – tai matematinis ir dainuojamasis sukirčiavimas“). Jūsų kurso vienas iš magistro baigiamųjų darbų buvo poezijos spektaklis „Mėlynas vakaras“.
Nuo 2010 m. kuriate vaidmenis Lietuvos teatruose ir filmuose bei serialuose. Jūsų teatriniai namai nuo 2019-ųjų – Alytaus miesto teatras. Nuo praėjusių metų esate ir vienintelio Lietuvoje profesionalaus improvizacijos teatro „Kitas kampas“ improvizatorius. Ar lengva būti aktoriumi? 

Manau, kaip ir kiekvienoje profesijoje, gausu iššūkių. Aktorystė skatina nuolat augti ir keistis, domėtis įvairiausiomis sritimis ir plėsti savo žinias, gilintis tiek į mokslus, tiek į išorinį pasaulį, tiek į save. Ypač svarbu neužmigti ir neįsipatoginti ar galvoti, kad viską jau žinai. Kiekvienas vaidmuo atneša naują pažinimo galimybę, reikia tik ja pasinaudoti ir nerti visa galva su žaismingumu, azartu, jėga, valia, kūrybiškumu, vaizduote į šį pažinimo vandenyną. 

Pažinimo vandenynas Jums veriasi dvejuose teatro namuose?

Galima sakyti, kad aš turiu dvejus kūrybinius namus – Alytaus miesto teatre spektakliuose kuriu personažus, o teatre „Kitas kampas“ treniruoju pagrindinius kūrybinius raumenis, kurie reikalingi improvizacijose ir kuriant vaidmenis. Šie dveji namai labai skirtingi, bet vienodai svarbūs ir brangūs mano kūrybiniame kelyje. Iki atėjimo į Alytaus miesto teatrą buvau laisvai samdomas aktorius ir neturėjau nuolatinės kūrybinės vietos – gaudavau pavienius vaidmenis Šiauliuose, Panevėžyje, Vilniuje. Vieną mėnesį žinai, kur kursi, tačiau visiškai neaišku, kas po to… Taigi teko išgyventi ir vaidmenų bado epizodų.
Turiu nuolat kurti, kad išlikčiau geros formos, o Alytaus miesto teatras ir teatras „Kitas kampas“ visa tai suteikia: galimybę dalyvauti skirtinguose procesuose, dirbti su naujais režisieriais, nuolat treniruoti vaidybos raumenį, mokytis iš garsiausių ir geriausių Lietuvos aktorių ir improvizatorių. Kaip ir kiekviename sporte, svarbios reguliarios, disciplinuotos treniruotės.

Grįžkime prie poezijos. Kurie poetai yra Jūsų favoritai? 

Mėgstu gana įvairią poeziją – tiek lietuvių poetų klasikus, tiek šiuolaikinę poeziją. Išskirčiau tuos, kuriuos dažniausiai pasirenku savo poezijos skaitymuose: Henrikas Nagys, Algimantas Baltakis, Liūnė Sutema, Vytautas Mačernis, Antanas A. Jonynas, Kęstutis Navakas, Donaldas Kajokas, Henrikas Radauskas ir kt.

Kaip jie Jus augina?

Poezija, kaip ir vaidmenys, augina visapusiškai – emociniu, intelektualiniu, psichologiniu, filosofiniu lygmenimis. Kadangi į eilėraštį žiūriu kaip į atskirą monologą, aš jį išanalizuoju ir stengiuosi juodu ant balto parašytą tekstą paversti gyvu jausmu, emocija, sukurti atmosferą, perteikti vaizdus, kurie paveiktų klausytoją ir kartu išgyventume eilėraštį kaip kelionę.
Taigi poeziją apdoroju vaidybiniais įrankiais, o poezija tuos įrankius švarina, aštrina, grynina. Tai yra skrupulingas, kruopštus darbas – bibliotekoje azartiškai išsirenku kalną poezijos rinkinių, parsitempiu juos namo ir kas vakarą pavargęs po darbų skaitau, renkuosi eilėraščius naujiems skaitymams. 
Taip pat skaitau apie eilėraščių autorius, kontekstus, smalsiai narstau patį eilėraštį ir ieškau jo sąsajų su dabartinėmis aktualijomis, o smagiai pabaigai ieškau muzikos, kuri padėtų sustiprinti eilėraščio poveikį arba atskleisti jo esmę, jutimiškai įtraukti žiūrovą. Toks procesas įkvepia ir atgaivina, sugrąžina jėgas, todėl tikiuosi, kad ir žiūrovai tai pajus.

Ko siekiate rengdamas poezijos skaitymus Alytuje?

Skaitydamas žiūrovams poeziją kaskart išsikeliu kelis tikslus. Pirmas – susipažinti su Alytaus žiūrovais, sutelkti juos, užmegzti su jais ryšį. Antras – pakylėti žiūrovus toliau nuo buities, atitraukti nuo kasdienybės, įkvėpti juos. Trečias – sužadinti ar sustiprinti susidomėjimą poezija. Siekiu, kad bent vienas žiūrovas, grįžęs iš skaitymų, paimtų į rankas apdulkėjusią giliai įspraustą knygų lentynoje poezijos knygą, o gal nueitų į biblioteką ir išsirinktų kalną poezijos rinkinių ar knygyne įsigytų naują spaustuvės kvapo persmelktą knygą. Kitaip tariant, labai noriu, kad poezija skambėtų žiūrovų gyvenimuose ir po skaitymų. 

O kaip pasirenkate, ką norite skaityti?

Vieno recepto nėra. Kaip ir kulinarijoje gamini patiekalą tokį, kokio tuo metu nori. Kartais ir nežinai, ko nori, bet išeina vis tiek labai skaniai, jeigu gamini su meile. O visa kita yra technikos ir sielos derinys. 

Jūsų žodžiais tariant, poezija – švari, nedaugžodžiaujanti. Ji kaip malda. Poeziją ir poezijoje reikia išbūti. Pavyzdžiui, skaitydamas liūdną eilėraštį išbūni liūdnumą. Ar poeziją galima vertinti kaip terapiją, vedančią į šviesą?

Liūdnas eilėraštis gali būti ir linksmas, o linksmas gali būti ir liūdnas – tai priklauso nuo to, kaip eilėraštis perskaitomas ir kaip jį patiria žiūrovas: su kokiais prisiminimais, patirtimis susieja, kokius jausmus jam sužadina. Pavyzdžiui, Henriko Nagio eilėraštis „Tėvų kiemas“ vienam gali sukelti nostalgiją vaikystei, kitam liūdesį prisiminus tai, ko neteko, dar kitam atgaivins vaikystėje patirtą džiaugsmą ir sužadins vidinį vaiką, dar kitas sakys, kad tiesiog gražu ir šviesu, o gal bus ir tų, kurie nesupranta.
Juk mes visi esame skirtingi, susirinkę iš skirtingų aplinkų su skirtingomis patirtimis, išgyvenimais, galų gale, skirtingomis tos dienos nuotaikomis, todėl ir išgyvename skirtingai. Vienaip ar kitaip, siekiu savo skaitymuose, kad žiūrovas iš jų išeitų pakylėtas. Net jeigu ir buvo liūdnų eilėraščių, jie teiktų vilties, sušildytų, apkabintų, įkvėptų.
 
Ketinate rengti nemokamus lietuvių autorių poezijos skaitymus skirtingose Alytaus miesto erdvėse – bibliotekoje, kavinėse, parkuose. Kelis kartus jau esate skaitęs poeziją „Kavos skvere“. 
  
Praėjusiais metais pradėjau rengti poezijos skaitymus tiek „Kavos skvere“, su kuriuo susibičiuliavome, tiek teatro „Kitas kampas“ namuose Vilniuje. Šie skaitymai parodė, kaip reikia tokių renginių. Kai skaitydamas matau nuo ašarų žibančias žiūrovų akis, plačias šypsenas, iš grožio apsalusius veidus, kai išgirstu po perskaityto eilėraščio skambančius karštus plojimus, išsprūstančias reakcijas, tada suprantu, kad mano tikslas pasiektas – mano skaitymai paliečia žiūrovų sielas.
Būna, kad po pasirodymo prieina nustebę žmonės ir sako, jog nemėgsta poezijos, užsuko atsitiktinai, tačiau grįžę namo būtinai pasiims į rankas knygą ir mėgausis poezija. Kiti su dėkingumu pasakoja, kad buvo labai bloga diena, bet poezijos skaitymuose buvo įkvėpti ir įgavo naujų jėgų. Taip pat pastebėjau, kad po skaitymų žiūrovai dažniausiai dar nenori skirstytis, pasilieka jaukiai pabūti sukurtoje atmosferoje. Visa tai mane įkvepia tęsti kelionę su poezija. 
Šiais metais planuoju surengti bent šešis tokius skaitymus Alytuje, artimiausi numatomi sausio 27 d. 19 val. „Kavos skvere“, o vasario 19 d. 17.30 val. – Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Vėliau bus ir kitose erdvėse, pavyzdžiui, vasarą planuojama surengti skaitymus ant Alytaus miesto teatro stogo. Labai kviečiu atvykti ir pabūti kartu. Informaciją apie kitus pasirodymus galite sekti mano Facebook paskyroje arba Alytaus miesto savivaldybės informaciniuose pranešimuose internete.
 
Vieną iš savo misijų įvardijate kaip įkvėpėjo pažinti poeziją. Manote, kad eiliuotas žodis aktualus ir jaunam klausytojui. Siekiate sužadinti ir parodyti, kad poezija šildo. Patirčių turbūt turite įvairių?

Manau, kad poezija aktuali visiems, tik jaunam klausytojui reikia gerai pasistengti tai įrodyti. Pavyzdžiui, pateikti jiems įdomia forma, susieti su jų aktualijomis, kad būtų lengvai atpažįstama ir įtaigu. Tarkim, su režisiere Monika Klimaite ir kolegomis Šarūnu Januškevičiumi, Egle Ancevičiūte bei kompozitore ir atlikėja Rūta MUR esame sukūrę poezijos performansą „Nerkis iš kailio“, skirtą jaunimui.
Autorius pasirinkome iš mokyklos programos ir kiekvieną eilėraštį atlikome kaip atskirą numerį, kuriame atpažįstama skaudi jauno žmogaus tema. Tai darėme pasitelkdami elektroninę muziką, šokį, akrobatiką, kaukes.

Jūsų balsas skamba ir Lietuvos radijuje. Skaitote vakaro pasakas. Pasakas jau skaitote ir savo sūnui. O ką dar skaitote, be poezijos?

Pasakas savo sūnui skaitau arba jas tiesiog kuriu improvizaciniu principu. Pats skaitau įvairią literatūrą – tiek grožinę, tiek mokslo populiarinimo, tiek dalykinę. Ir iškart bent kelias knygas vienu metu.

Kokį eilėraštį norite paskaityti šiandien?

Norėčiau pasidalyti trumpu Kęstučio Navako eilėraščiu:

Lietaus lašas kaupiasi ant lapo.
Atitrūks, kris, ištikš.
Bet tas mirksnis, kol jis krinta!

Aktoriaus Povilo Adomaičio puslapis: 
https://povadomaitis.wixsite.com/website?fbclid=IwAR0sbRgms9V_LplogzAhkpHXkHJm6eFbhJUUAZlhWzTLN1Jk60UXWGmpvak

***

Alytaus miesto savivaldybė jaunojo menininko stipendijas pradėjo skirti 2018 m. Iki šiol jos skirtos 16 jaunųjų menininkų.

Komunikacijos skyriaus inf.