Pokalbis apie Vilnių ir vilnietį: žmogus formuoja miestą, o miestas formuoja žmogų

Vilniaus įvairovė jau yra tapusi miesto vizitine kortele, tačiau ar tikrai iki galo suvokiame Vilnių per 700 metų kūrusių žmonių margumą? Juk norint užmegzti pokalbį su visais Vilniuje gyvenusiais miestiečiais, reikėtų kalbėti bent jau lietuviškai, lenkiškai, vokiškai, jidiš, rusėniškai. Būtų pravartu išmanyti ir skirtingas religijas bei konfesijas, kad galėtume atsižvelgti į jų papročius. Vieni čia gimė, kiti atvyko. Bet kas yra tas vienijantis dalykas, kurį būtų galima laikyti vilnietiška savimone?

Atsakymų į šį klausimą ieškojo viena iš Istorijų namuose veikiančios parodos „Aš esu vilnietis“ kuratorių dr. Evelina Bukauskaitė, parodos konsultantai prof. dr. Aivas Ragauskas ir prof. dr. Arūnas Streikus. Diskusiją moderavo žurnalistė, miesto gidė Gabija Lunevičiūtė.

G. Lunevičiūtė:  Paroda „Aš esu vilnietis“ kartu yra ir apie žmogaus bei miesto santykį. Kalbėdami apie ryšius tarp žmonių, tikriausiai galvojame apie dvikryptį veiksmą, o minėdami miesto ir žmogaus ryšius, įsivaizduojame, jog žmogus yra tas aktyvusis, veikiantysis šio santykio dalyvis. O galbūt yra kitaip? Kaip manote, kokį vaidmenį šiame santykyje turi miestas?

E. Bukauskaitė: Žmogaus įtaka miestui yra gana aiškiai apčiuopiama veiksmais, padaromais jo labui. Aš neturiu jokios abejonės, jog miestas taip pat daro įtaką žmogui, aplinka keičia žmogaus elgesį, veikia jo sąmonę ir veiksmus. Galbūt lengviausia tą pastebėti tarp kūrybos srities atstovų, kurie save išreiškia kūryba; bet ir kiti žmonės nėra išimtis, tik turime mažiau šaltinių, kad įtaką jiems būtų lengva apčiuopti. 

A. Streikus: Miestas tam tikra prasme yra organizmas, netgi sakoma, turintis savo dvasią, t. y. genius loci. Jis formavosi ilgoje istorijos tėkmėje, yra daugiau ar mažiau organiško vystymosi rezultatas. Jeigu žiūrėtume į jį tik kaip į objektą, kurį pagal savo įsivaizdavimą galime keisti, gali nutikti kaip dažnai nutinka šeimose, kur vienas subjektas pagal save bando pakeisti kitą – skyrybomis. Lygiai taip pat nesusikalbėjimas atsiranda tarp miesto ir žmonių, jeigu jo kūnas yra darkomas.

A. Ragauskas: Įdomu pastebėti, kad dabar pastebimas grįžimo į kaimą procesas, netgi šūkis – „miestas užkniso juodai“. Aišku, Vilnius nėra tas miestas, kuris labai slėgtų žmogų. Tai patogus, žalias miestas, jame yra įvairių priemiesčių, kuriuos netgi lengva sumaišyti su kaimu, netgi pačiame centre yra tokių „kaimiškų“ salelių su menkai išvystyta infrastruktūra. Daug kur šiuolaikinėje Europoje riba tarp miesto ir kaimo baigia išsitrinti, ypač Olandijoje ar Šveicarijoje, nes pramonė keliasi į kaimą, o žemės ūkio šakos plėtojamos ir miestuose, pvz. bitininkystė. O štai vilniečiai, daugiausiai elitas, tą suprato dar 16 amžiuje. Jie vienu metu turėdavo mūrinius namus mieste, kuriuose gyventi būdavo drėgna ir šalta, taip pat ir dvarus užmiestyje. Net didikai, kurie turėdavo mūrinius reprezentacinius rūmus, nuolatos rinkdavosi gyventi mediniuose pastatuose.

G. Lunevičiūtė:  Labai dažnai girdime klausimą, atsakymą arba teiginius „aš esu -ietis“. Kodėl žmogui svarbu save įvardyti, ką jam duoda santykis su kažkuriuo miestu?

E. Bukauskaitė: Manau, tai susiję su žmogaus saviidentifikacija. Dabartinės globalizacijos kontekste tai, ko gero, menkstanti sąvoka, net ir tautos apibrėžtis nėra tokia svarbi, kokia būdavo. Tačiau kiekvienas sau atsako į klausimą, iki kiek smulkiomis detalėmis jam reikia save identifikuoti.

A. Streikus: Identifikacija su tam tikru miestu globaliame šių laikų pasaulyje yra vienas iš nedaugelio dar likusių įsivietinimo būdų. Kiti tapatybės saitai, anksčiau itin sieję žmones, t. y. valstybė arba vėliau atsirandanti tauta, mobiliame pasaulyje greitai nunyksta. Tuo tarpu miesto – kaip rišančios vietos – reikšmė išlieka, žmonėms yra svarbu kažkur išmesti inkarą. Jeigu anksčiau žmonės ryšį su gyvenamąja vieta atrasdavo per kilmę, tai augant mobilumui ir neprisirišant prie kilmės vietos, ryšį su gyvenama vieta padeda atrasti jos istorija.

A. Ragauskas: Vilnietiškoji saviidentifikacija buvo sudėtingas klausimas ir senaisiais laikais – tas pats kamavo praeities vilniečius. Dar sudėtingesnė buvo tautinė identifikacija. 17 amžiuje gyvenęs ir retorikos vadovėlį lenkų kalba parašęs Vilniaus universiteto profesorius Jonas K. Vaišnoravičius yra pasakęs, jog lenkų kalba jam nėra įgimta: jo tėvas buvo Vilniaus burmistras, o mama – atvykėlė iš Vokietijos. Kaip save reikėjo identifikuoti tokių mišrių šeimų palikuonims? Pusiau lenkais, pusiau vokiečiais, pusiau lietuviais? Ir tokios problemos kildavo ne vienam, nes Vilnius buvo didmiestis, LDK sostinė su karaliais ir vyskupais, o migracija buvo milžiniška. Vis dėl to esminės tapatybės buvo religinė (konfesinė) bei luominė (socialinė).

G. Lunevičiūtė: Norint užmegzti pokalbį su 700 metų Vilniuje gyvenusiais miestiečiais, reikėtų kalbėti lietuviškai, lenkiškai, vokiškai, rusėniškai, jidiš ir kitomis kalbomis. Būtų pravartu išmanyti ir skirtingas religijas, kad galėtume atsižvelgti į jų papročius. Vieni čia gimė, kiti atvyko. Akivaizdu, kad vilniečiai yra nepaprastai skirtingi, bet kas tas vienijantis dalykas ir ar egzistuoja kažkokia vilnietiška savimonė?

A. Streikus: Surasti bendrą vardiklį sudėtinga ir istorikams. Net miesto statusas istorijos tėkmėje skyrėsi: LDK laikais tai buvo politinis, ekonominis, kultūrinis centras, o štai Rusijos imperijoje tapo periferiniu miestu, tokiu trumpai buvo ir Lenkijos sudėtyje, buvo Sovietinės imperijos pakraštys. Tai kokybiškai skirtingos epochos, todėl net ir žmonės, gyvendami šiame mieste skirtingais etapais, jautėsi skirtingai.

A. Ragauskas: Žiūrint istoriškai, galima išskirti kelis dalykus – sovietiniais laikais labai svarbus kriterijus buvo registracija. Jeigu tu priregistruotas Vilniuje, tai jau ir esi vilnietis. Tuo tarpu senasis Vilnius buvo sudarytas iš įvairių jurisdikcijų, t. y. įvairių valdžių. Nuo XIV a. pab. amžiuje jame egzistavo pilietybės institutas, vadinamasis „Vilniaus pilietis“ (lot. Civis Vilnensis). Lietuva dar neturi visaapimančio pilietybės instituto, o savivaldūs karališkieji miestai su magdeburgine teise tą jau turėjo. Norėdamas tapti pilnateisiu vilniečiu (arba miestiečiu), rinkti ir būti renkamas, turėjai duoti piliečio priesaiką. Iš tų piliečių išsiskiria dar vienas sluoksnis – „čiabuviai“ (lot. Patricijus Vilnensis). Tai yra speciali grupė gyventojų, kurie yra gimę Vilniuje. Įvedant naują kategoriją, buvo bandoma apsaugoti vietinius, susiduriančius su didele imigracija, kuri dalinai išstumdavo juos iš darbų, netgi valdžios. Taigi, gimusieji senajame Vilniuje bent jau nuo XVII a. vid. Naudojosi kai kuriomis privilegijomis – teise pirmiau patekti į miesto valdžią, gauti atleidimus nuo muitų ir t.t.

E. Bukauskaitė: Atrasti vilnietiškos savimonės ar išskirti vilnietiško charakterio nepavyko ir rengiant parodą, todėl pagrindiniu aspektu tapo įvairovė – stengėmės pagal tam tikrą matricą atspindėti kuo platesnį miesto vaizdą ir jame padaryti kuo daugiau pjūvių. Bendrystę tarp vilniečių yra sunku apibūdinti, bet, manyčiau, tas skirtingumas, bet gebėjimas sugyventi vienų su kitais, ir vienija vilniečius. Kartu su parodos bendrakuratore Diana Streikuviene pajuokaujame, kad personažų pasirinkimas buvo išties gausus – parodą galima kas mėnesį atnaujinti vis su kitu vilniečių 50-tuku. Ką mes padarėme dabar? Sujungėme šias istorijas į vientisą pasakojimą, kad personažai būtų vienas su kitu susiję.

Pokalbis yra Istorijų namuose veikiančios Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Aš esu vilnietis“ dalis. Vilniaus 700 metų jubiliejui skirta paroda lankytojus kviečia pasinerti į 700 metų laikotarpį, aprėpiantį 50-ties istorijų pasakojimą, kuris suksis aplink Vilnių ir jį kūrusius žmones.

Živilė Stadalytė

Lietuvos nacionalinio muziejaus komunikacijos specialistė