Po koncerto – į policijos apklausą: fleitininko Vytauto Sriubikio karjeros nuotykiai

Vytautas Sriubikis. Nuotr. autorius Martynas Aleksa.

„Anksčiau per atostogas stengdavausi groti kasdien, bet kažkuriuo gyvenimu tarpsniu supratau, kad reikia atsiriboti. Tris keturias savaites pabūti be instrumento yra nuostabu, nes tuomet jo pasiilgstama ir su didesniu džiaugsmu grįžtama atgal į orkestrą“, – sako Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro fleitų grupės koncertmeisteris Vytautas Sriubikis. 

Be pagrindinės darbo vietos teatre – orkestro ložės šįmet LNOBT muzikantai turės praleisti visą pusmetį, nes ji teatro rūmų rekonstrukcijos metu bus perstatyta iš esmės, taps erdvesnė ir patogesnė atlikėjams. „Tikimės, kad orkestrinės praplėtimas pagerins ne tik mūsų darbo sąlygas, bet ir akustiką žiūrovų salėje. To labai norėtųsi, nes LNOBT orkestras pastaraisiais metais žymiai sustiprėjęs, rodo ambicijas atlikti pačią įvairiausią muziką“, – neslepia V. Sriubikis. 

Jis pats vadina save ištikimu Johanno Sebastiano Bacho muzikos gerbėju: šio kompozitoriaus kūriniuose fleitai skiriami nuostabaus grožio epizodai, kuriuos groti profesionaliam atlikėjui didžiausias džiaugsmas. Nors fleita laikoma spalviškai ribotu instrumentu, kurio diapazonas – viso labo trys oktavos, J. S. Bacho kūrinių architektūroje fleitos muzika įgauna kerinčio gylio.

Spektaklių ir koncertų klausytojams dažnai kyla klausimas, kodėl fleitos orkestre priskiriamos mediniams pučiamiesiems, nors matyti, kad fleitininkai pučia į žvilgančius metalo vamzdelius. „Taip susiklostė istoriškai, nes pirmosios fleitos buvo gaminamos iš medžio. Tačiau mediena nėra ilgaamžė medžiaga – ilgiau grojant, ji turi savybę skilti, tad devynioliktame amžiuje buvo pagaminta pirmoji sidabrinė fleita. Aš pats groju tiek medine, tiek metaline fleitomis ir galiu prisipažinti, kad medinė man arčiau širdies: jos tembras šiltesnis, turi daugiau spalvų, ją prakalbinti reikia daugiau atlikėjo pastangų. O metalinė fleita – tai patogus ir patikimas darbinis arkliukas“, – dėsto orkestro muzikantas.

Visi muzikantai – melagiai

Vasarą LNOBT orkestrui tenka koncertuoti ir atvirose erdvėse – tokiu atveju, saugant muzikantus bei jų brangius instrumentus nuo gamtos pokštų, jie paprastai sodinami stogu pridengtose lauko scenose arba kasmet festivalyje „LNOBT Open“ matomoje palapinėje. Šįmet šiam festivaliui su orais pasisekė, tačiau jo atidarymas visgi buvo „pakrikštytas“ lietumi.

„Sakyčiau, tas lietus visai tiko prie Josepho Haydno „Pasaulio sutvėrimo“ temos: jis netgi sustiprėjo giedant oratorijos žodžius „Teatsiranda vanduo…“ Orkestrui saugu palapinėje, tačiau kai lietus pernelyg įsismarkauja – joje mes jau sunkiai girdime garsą. Bet mane pakerėjo publikos geranoriškumas: nors Valdovų rūmų kieme pasirodymų metu skėčių prašoma neskleisti, kad toliau sėdintiems žiūrovams neuždengtų scenos vaizdo – niekas neišsivaikščiojo, visi liko stebėti premjeros. Gal tai ir komplimentas mūsų darbui?“ – retoriškai klausia LNOBT orkestro muzikantas. 

Juodo muzikantų darbo žiūrovai nemato ir dažnai net neįsivaizduoja, koks ilgas kelias nueinamas iki kiekvienos premjeros. „Bet niekas ir neturi to matyti. Mes esam savotiški melagiai: ateinam ir vaidinam, kad viskas labai paprasta ir labai lengva. O kai Miuncheno universiteto mokslininkai ištyrė muzikantų psichologinę būseną koncertų metu, pagal patiriamas apkrovas jų darbas buvo prilygintas reaktyvinio lėktuvo pilotų darbui“, – sako orkestro fleitininkas.

Teatruose muzikantai retkarčiais patiria ir tokių netikėtų situacijų, kai spektaklių metu nuo dramomis liepsnojančios scenos į orkestro ložę netyčia atskrieja įvairūs butaforijos daiktai. „Įsimintiniausias toks nutikimas buvo Richardo Strausso operoje „Salomėja“, kai pro pat klarnetininko ausį praskrido kirvis. Kolega vos netapo antruoju Vincentu van Goghu“, – liudija tikrą nutikimą V. Sriubikis.

„O kas kaltas?“

Orkestro muzikantas neslepia, kad su vienu dirigentu to paties pavadinimo spektaklis teatre skamba vienaip, su kitu – jau visiškai kitaip. Tai subtilūs dalykai, ir labai įdomu iš vidaus tuos virsmus stebėti.

„Dirigento kūno kalba, jo pasisveikinimas, pirmieji muzikos taktai – užtenka kelių minučių, kad orkestrantai suprastų, su kuo turi reikalų. Aišku, šiais laikais muzikantams internete nėra sunku rasti  informacijos apie kiekvieną į LNOBT atvykstantį dirigentą. Iš jaunų dirigentų paprastai niekas nelaukia didelių stebuklų, nes jų kelias į meistriškumą irgi labai sunkus. Dirigentas privalo būti absoliučiu lyderiu, kad mes patikėtume jo vizija“, – tvirtina V. Sriubikis, pridurdamas, kad pats keistis vietomis su nė vienu dirigentu nenorėtų.

Pasakojama, kad dramos teatruose trupei nelaimes nešančiu spektakliu laikomas „Makbetas“. „Mes LNOBT scenoje turime savo „prakeikimą“ – Vincenzo Bellini operą „Kapulečiai ir Montekiai“, – atskleidžia fleitininkas. – Pirmą kartą tai patyrėme prieš ketverius metus, bebaigdami puikiai atliktą beveik trijų valandų trukmės spektaklį. Ir štai, likus paskutiniam operos partitūros puslapiui, po trumpo fleitos ir klarneto grojamo motyvo solistės turi įstoti su rečitatyvu. Vietoj to matome, kaip dirigentas pradeda nervingai vartyti partitūrą ir duoda mums ženklą pakartoti tą motyvą. Solistės įstoja, tačiau čia pat įstringa kitoje vietoje. Mes grojame savo motyvą trečią kartą, solistės vėl „užlūžta“… Tada dirigentas atsisuka į publiką ir sako: „Atsiprašome, turime nedidelę techninę problemą, kurią tuojau išspręsime“. Ir tikrai: iškvietus suflerį, operos pabaiga nuskamba be trukdžių.

Ir štai po kelerių metų scenoje vėl „Kapulečiai ir Montekiai“. Viskas eina kaip per sviestą, sėkmingai „pravažiuojame“ anąkart problemų sukėlusią skaitlinę. Prasideda finalas, verčiame paskutinį partitūros puslapį, staiga – analogiška situacija: dirigentas girdi, kad viršuje, scenoje, kažkas vyksta ne taip, kaip turėtų būti. Po antro ir trečio nesėkmingo bandymo įvesti solistes jis atsiprašęs bėga į užkulisius aiškintis, orkestras sėdi sustingęs, o tuo metu iš salės šaižiu, tarsi komedijos personažo balsu atskrieja klausimas: „O KAS KALTAS?“ Ir toji replika akimirksniu nuima susitvenkusią įtampą – visi iš juoko susiriečiame po pultais“, – pasakoja V. Sriubikis.

Po griausmingų ovacijų – policijos apklausa

Fleitininko asmeninėje karjeroje būta ir žymiai keistesnių nuotykių.

„2005 m. gyvenau ir dirbau Frankfurte prie Maino. Man paskambino vieno simfoninio orkestro, besiruošiančio koncertiniam turui po Vokietiją, Prancūziją, Lichtenšteiną ir Liuksemburgą, direktorius: jiems reikėjo trečios fleitos „Bolero“ atlikimui. Buvo sutarta, kad kas trečią dieną traukiniu nuvyksiu į konkretų miestą, kuriame tą vakarą vyks koncertas, ir po jo galėsiu grįžti atgal.

Ir taip aš, jau iškart apsivilkęs koncertiniu kostiumu, iš Frankfurto atvykstu į Strasbūrą. „Bolero“ buvo paskutinis programos kūrinys, po kurio salėje nugriaudi galingi dviejų tūkstančių žmonių aplodismentai. Dirigentas išeina nuo scenos, mes stojam, sėdam, vėl stojam ir vėl sėdam, o dirigentas negrįžta. Be jo pagrojam bisą ir pamažu paliekam sceną.

Aš neskubėjau išeiti – turėjau išsivalyti instrumentus. Besikrapštydamas pastebėjau, kad kažkokie vyrai nekantriai kyščioja galvas pro duris. Kai pagaliau atsistojau eiti, jie stvėrė mane už pažastų ir nutempė į erdvų kambarį, kuriame jau buvo surinkti visi anksčiau pasitraukę orkestrantai. Paaiškėjo, kad mus apklausai sulaikė Prancūzijos policija.

Dirigentas negrįžo todėl, kad vos nulipusį nuo scenos jį išvežė į nuovadą 48 valandoms. Pretekstu tokiai netikėtai operacijai, kaip supratau, tapo nelabai skaidriai vykdyti finansiniai dalykai. Mane, patikrinę dokumentus, išleido keliauti į Strasbūro stotį, prisakę nebendrauti su žurnalistais, jei tokių pakeliui sutiksiu. Tuo tarpu etatiniai orkestro muzikantai po griausmingų publikos ovacijų policijos buvo apklausinėjami iki paryčių“, – prisimena keisčiausią savo muzikinės karjeros nutikimą žymus Lietuvos fleitininkas.

Renata Baltrušaitytė