Šiandien nebežinau, kur ji ir kaip gyvena. Seniai uždaryta ir mažytė Mišėnų (Plungės rajonas) pradinė mokykla, kurioje mokiausi pažinti pirmąsias raides, iš jų sudėlioti pirmąjį žodį. Dažnai ją prisimenu, pagalvoju, pasiteirauju pažįstamų, gal kas ką nors apie ją ką žino, tačiau kol kas nieko konkretaus taip ir negirdėjau.
Šiandien minint Tarptautinę mokytojo dieną mintimis vėl ir vėl grįžtu prie pirmųjų susitikimų su savo pirmąja mokytoja. Prasidėjo jis kiek keistai. Sakyčiau paradoksaliai. Dar pavasarį mama su kaimynų mergaite išleido susipažinti su mokykla ir mokytoja. Kelias nuo namų iki mokyklos nebuvo artimas. Gal kokie trys ar keturi kilometrai. Tad, matyt, išleidžiant buvo ir kitas tikslas: kad išsiaiškinčiau kelią, nes iki tol be mamos toliau namų nenueidavau. Mama bijojo, kad nepasiklysčiau, o jei mama bijo, vadinasi, ir man reikia bijoti.
Išleisdama mama smulkiai išaiškino, kaip turiu pasisveikinti, kad su mokytoja privalau kalbėtis, atsakyti į jos klausimus. Ir matyt, neatsitiktinai, nes išmokyti padėkoti žmogui už saldainius, kurie man nepatinka, jai taip ir nepavyko…
„O mokytoja graži?“- dėl visa ko išeidama pasiteiravau. Nebeprisimenu, kaip man turėjo atrodyti gražus žmogus, bet grožis buvo labai svarbu.
Prisimenu, su kokiu nenoru ėjau į mokyklą. Beje, to noro ir vėliau neatsirado. Gyvenimas nuo skambučio iki skambučio taip ir liko gyvenimo kančia.
Visą kelią kaimynė man pasakojo apie mokyklą, ką jie ten veikia. Ėjau ir su kaimyne diskutavau: kam man ta mokykla. Visi sako, kad aš ir tai gerai skaitau. Visas namuose esančias knygutes nuo pirmojo iki paskutinio lapo galiu perskaityti, nes pagal paveiksliukus kiekvieną puslapį mintinai žinau. Tad skaitymui knyga kaip ir nereikalinga. Išmokti rašyti? Gal ir gerai, bet ar dėl to reikia vargintis einant į mokyklą. Į daugelį mano klausimų ne ką vyresnė kaimynė taip ir neatsakė.
Taip pasiekėme mokykla. Medinį juodu jau apiplyšusiu toliu apkaltą pastatą su vienu dideliu kambariu, kurį kaimynė klase vadino. Joje mokėsi visi mokyklos mokinukai. Nuo pirmos iki ketvirtos klasės. Mokytojos niekur nemačiau. Tik prie kažkokio krūmo sėdėjo moteris, visiškai nepanaši į mano įsivaizduotą mokytoją.
„O kur mokytoja?“- pasiteiravau kaimynės.
„Va, ten sėdi“,- mostelėjo kaimynė.
„Tokia negraži!“- užmiršusi visus mamos pamokymus užstaugiau taip, kad net mokyklos kiemas nuskambėjo.
„Ateik, Genute, susipažinkime, pasikalbėsime, gal ir pagražėsiu“, – pajuokavo moteris.
Tąsyk labai nedrąsiai priėjau prie mokytojos.
Mokytoja buvo teisi. Po kelių dienų ji man buvo gražiausia moteris. Žinoma, po mamos. Išėjusi į kitą mokyklą jos ilgėdavausi, per šventes parašydavau ir pasiųsdavau atviruką ar vaikišką laiškelį.
Tačiau vieną dieną Mišėnų pradinę mokyklą uždarė. Mokytoja iš to kaimelio išsikėlė kitur, o kur, taip ir nepavyko sužinoti. Liko gražūs atsiminimai apie gražą, didelės širdies mokytoją Jadvygą Benetienę.
Genovaitė Paulikaitė
