Pinigų turėjimas išlaisvina, o jų trūkumas – įbaudžiavina

Pastaruoju metu, kai Šeimos banko populiarumas sparčiai auga, manęs vis dažniau klausinėja kaip gimė jo idėja. Kuo dažniau į šį klausimą atsakinėju, tuo įvairesni atsakymai būna. Iš pradžių pats savęs klausiau – kaip taip gali būti. Bet atsakymas matyt tame, kad priežasčių jam rastis buvo labai daug. Iš vienos pusės, man kaip tėvui, nusibodo nuolatinis pinigų kaulijimas, vis stiprėjantis nerimas dėl to, kad vaikai laidžia jiems skiriamus pinigus. Natūralu, kad ilgainiui pribrendo poreikis pakeisti situaciją „iš esmės“.

Kontrolė

Šio sprendimo pobūdį lėmė išties daug veiksnių. Iš vienos pusės, būdamas aktyvus mokyklos bendruomenės narys, kone „etatinis“ tėvų komiteto pirmininkas ištisai girdėdavau mokytojų nuogąstavimus dėl to, kaip vaikai elgiasi su savo kišenpinigiais. Minimos buvo pačios įvairiausios problemos: valgyklos bufetas per pertraukas „ilsisi“, kai tuo tarpu saldumynų aparatai apgulti; žaidžiami azartiniai žaidimai; lupikavimas – pinigų skolinimas už palūkanas; klasei skirtų pinigų „neturėjimas“ – pratyboms ar kitkam skirti vaikams įduoti pinigai išleidžiami kitiems tikslams; ir t.t. ir pan. Pats buvau moksleivis ir „griešijau“ visomis šiomis nuodėmėmis, išskyrus mokyklos bufetą, nors, kita vertus, ten palikdavau valgyklai skirtus pinigus. Taigi mokytojai ištisai prašydavo tėvų labiau kontroliuoti piniginį vaikų elgesį, o tėvai po susirinkimų stumdydavosi dėl privataus pokalbio su auklėtoja dėl galimybės vaiko maistpinigius „realizuoti“ per ją. Akivaizdu, kad sprendimų šiai problemai neturėjo nei pedagogai, nei kiti tėveliai.

Laisvė

Tačiau, ko mano galva, nedarė nei vieni, nei kiti, tarp jų ir mane patį – nepažiūrėjo į šį klausimą iš vaiko pozicijų. Mokytojai ir tėvai siekė pinigų leidimo kontrolės, kai tuo tarpu vaikams tai buvo viena iš nedaugelio laisvės realizavimo formų – pinigų turėjimas išlaisvina, o jų trūkumas įbaudžiavina. Apie tai, kad žmogaus laisvės troškimas nepripažįsta kliūčių, žinome iš savo istorinės patirties. Todėl ieškodamas sprendimo turėjau atsižvelgti į tai, kad vaikams būtina laisvė, finansinė nepriklausomybė ir savarankiškumas, galimybė kontroliuoti savo pajamas ir išlaidas, pačiam priiminėti sprendimus dėl savo pirkinių, teisė daryti savo atradimus ir klaidas. Kaip tėvas nusprendžiau pasilikti tik patarėjo vaidmenį, su minimalia ir aiškiai apibrėžta kontrolės galimybe. T.y. vaikų laisvės turėjo tam tikras ribas, labai sąžiningas jų atžvilgiu – negalima tai, kas uždrausta įstatymu ir kelia pavojų jų sveikatai. Pavyzdžiui, jei perkiesi riedlentę, privalai nusipirkti ir apsaugas. Žinoma, tėvas neturi jokio balso, sprendžiant, ar tos riedlentės suvis reikia ir kokios, nebent vaikas paklausia pats.

Auklėjantis sprendimas

Taip susiformavo būsimos sistemos stuburas – vaikai turi turėti nuosavus pinigus ir laisvę jais disponuoti. Beliko svarbiausios smulkmenos. Reikėjo sugalvoti kažką tokio, dėl ko vaikai šiomis laisvėmis pradėtų naudotis protingai, mokytųsi taupyti, o santaupas naudoti racionaliai. Ir visa tai reikia realizuoti tokiu būdu, kuris būtų patrauklus vaikams. Tai neturi būti baudos ar sankcijos, tai turi būti ne „bizūnas“, bet „saldainis“. Atsakymas buvo visai šalia. Bankai skatina taupyti mokėdami indėlio palūkanas. Tačiau jų siūlomos palūkanos per silpnas motyvas suaugusiesiems, jau nekalbant apie vaikus. Žiupsnelis matematikos – 20 proc. metinių palūkanų nuo 20 litų per dieną priaugina vieną centą. Sukūriau virtualų šeimos banką, kuris kartą per savaitę vaiko sąskaiton įrašo jam skirtą savaitinių kišenpinigių sumą ir kasdien priskaičiuoja palūkanas nuo neišleistos sumos. Šitaip vaikas kiekvieną dieną mato, kaip auga jo neišleisti pinigai. Už grynus pinigus vaiko rankose palūkanos nėra skaičiuojamos. Kitos bazinės taisyklės: šeimos bankas pinigų neskolina; vaikas pinigus nusiimti iš sąskaitos gali tik kartą per savaitę: už „reikia“ moka tėvai, už „noriu“ – vaikas iš savo biudžeto.

Rezultatai

Pradžia buvo sunki, bet truko trumpai. Po mėnesio turėdami daugiau kaip šimto litų santaupų ir matydami, kaip sparčiai auga pajamos iš palūkanų, įsiazartino ir po metų jau puikavosi keturženklėmis santaupomis. Per porą metų sūnus iš savo santaupų nusipirko naujausią iPhone išmanųjį telefoną ir tam iš tėvų nereikėjo prašyti nė cento.

Nuo šių metų pavasario Šeimos Bankas atvėrė duris visiems norintiems. Jame savo šeimos banką nemokamai gali atsidaryti kiekviena šeima.

Vytautas ŠULCAS