Pilkoji darbo santykių zona – pasyvusis budėjimas namie: kaip už jį turi būti atlyginama?

Apsaugos darbuotojai, įvairūs konsultantai, IT specialistai – tai tik kelios iš daugybės profesijų, kurių darbuotojams tenka budėti namie. Jei aktyvusis budėjimas darbo vietoje yra visiems suprantamas, tai pasyviojo budėjimo namie sąvoka vis dar patenka į pilkąją zoną, nors teisiškai toks budėjimas yra reglamentuotas ir apibrėžtas Darbo kodekse.

2023 m. pabaigoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) priėmė nutartį, kuria darbuotojui iš darbdavio buvo priteista beveik 10 kartų didesnė piniginė suma, nei prašė darbuotojas – daugiau nei 30 tūkst. eurų. Ginčas iš pradžių kilo dėl netinkamo atsiskaitymo su darbuotoju už viršvalandžius, darbą naktį ir švenčių dienas. Nors darbdavys laikėsi pozicijos, kad tinkamai atsiskaitė su darbuotoju, tačiau LAT aiškinosi ir byloje šalių nekeltus reikalavimus, t.y., ar iš tiesų darbuotojas pasyviai budėjo namie, ar toks laikas turėjo būti laikomas poilsio laiku, ar visgi darbo laiku. LAT pripažino, kad darbuotojo pasyviojo budėjimo namie laikas iš tiesų buvo jo darbo laikas, todėl už darbo laiką darbdavys darbuotojui turėjo sumokėti visą sutartą darbo užmokestį.

Šią išvadą lėmė visos bylos faktinės aplinkybės, tarp kurių ir tai, kad darbuotojas, nors ir pasyviai budėdavo namie, tačiau privalėjo būti darbdavio nustatytoje vietoje, be darbdavio žinios ir leidimo negalėjo jos keisti. Taip pat darbuotojui buvo draudžiama miegoti, gulėti, užsiimti kita pašaline veikla, nesusijusia su tiesioginių pareigų atlikimu, prarasti budrumą. Be to, darbuotojas gavęs nurodymą vykti į objektą turėjo nedelsdamas, ne vėliau kaip per 1,5 min., pradėti važiuoti automobiliu nurodytu adresu.

Pasak advokatų kontoros „TGS Baltic“ vyresniosios teisininkės, advokatės Indrės Mažeikaitės, teismo vaidmuo darbo bylose yra aktyvus, teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu mano, kad tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą. „Taip atsitiko ir minėtos bylos atveju, kai darbuotojui priteista suma 10 kartų viršijo jo pradinį reikalavimą. Ir nors darbuotojas neprašė teismo pripažinti, kad pasyvusis budėjimas namie buvo ne poilsio, o darbo laikas, tačiau teismas savo iniciatyva galėjo išnagrinėti ir darbo byloje nekeltus reikalavimus bei galėjo priteisti darbuotojui didesnes pinigines sumas, nei buvo prašyta“, – pastebi vyresnioji teisininkė.

Priminimas darbdaviams

Nustatant darbuotojui pasyvųjį budėjimą namie, darbdavys turi būti ypač atidus ir laikytis visų Darbo kodekse nustatytų reikalavimų, naudinga susipažinti ir su aktualia teismų praktika, ne tik vietiniu, bet ir Europos Sąjungos lygmeniu. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas jau 2018 m. yra konstatavęs, kad pasyviojo budėjimo laikas, kurį darbuotojas praleidžia namie turėdamas pareigą per 8 minutes sureaguoti į darbdavio iškvietimus, labai smarkiai apriboja galimybes užsiimti kita veikla, todėl yra laikytinas darbo laiku.

Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas pasyvųjį budėjimą namie apibrėžia taip: „Darbuotojo buvimas ne darbovietėje, bet esant pasirengusiam atlikti tam tikrus veiksmus ar atvykti į darbovietę kilus būtinybei įprastiniu poilsio laiku (pasyvusis budėjimas namie), nelaikomas darbo laiku, išskyrus faktiškai atliktų veiksmų laiką.“

„Visa tai atskleidžia, kad būtent darbuotojui taikomų apribojimų intensyvumas lemia laiko kvalifikavimą atitinkamai kaip darbo ar poilsio. Jeigu darbuotojui darbdavio nustatyti apribojimai pasyviojo budėjimo namie laikotarpiu nėra dideli ir jis gali valdyti savo laiką bei skirti jį asmeniniams poreikiams, be ypatingų suvaržymų, toks budėjimo laikas neturėtų būti pripažintas darbo laiku. Tačiau faktiškai atliktas darbas (pavyzdžiui, apsaugos darbuotojui vykstant į iškvietimą) bus laikomas darbo laiku, taip pat ir pasyvusis budėjimas namie, kuris stipriai paveikia ir apriboja darbuotojo socialinius ir asmeninius interesus gali būti pripažintas darbuotojo darbo laiku, bet ne poilsio laiku“, – teigė advokatė I. Mažeikaitė.

Reikalavimai pasyviajam budėjimui namie

Pasyvusis budėjimas namie negali trukti ilgiau kaip nepertraukiamą 1 savaitės per 4 savaites laikotarpį. Be to, dėl pasyviojo budėjimo namie turi būti susitarta darbo sutartyje ar atskiru susitarimu ir darbuotojui turi būti mokama ne mažesnė kaip 20 proc. dydžio vidutinio darbo užmokesčio per mėnesį priemoka už kiekvieną budėjimo ne darbovietėje savaitę. Tuo tarpu už faktiškai atliktus veiksmus apmokama kaip už faktiškai dirbtą darbo laiką.

„Darbuotojui ir darbdaviui susitariant dėl pasyviojo budėjimo namie, labai rekomenduotina detaliai apsitarti ir taisykles dėl budėjimo laiko, darbuotojo darbo laiko kvalifikavimo, darbuotojo pareigų budėjimo metu ir aptarti galimus darbuotojo suvaržymus, atsižvelgiant į aktualią teismų praktiką bei teisės aktų reikalavimus, siekiant minimizuoti darbo ginčų riziką“, – teigia I. Mažeikaitė.

Tiesa, egzistuoja ir tam tikri apribojimai, advokatė I. Mažeikaitė pabrėžia, kad darbuotojas negali būti paskirtas pasyviai budėti namie tą dieną, kurią jis nepertraukiamai dirbo ne mažiau kaip 11 valandų iš eilės. Be to, pasyviai budėti negali asmenys iki 18 metų.

Nėščios, neseniai pagimdžiusios ir krūtimi maitinančios darbuotojos, darbuotojai, auginantys vaiką iki 14 metų arba neįgalų vaiką iki 18 metų, neįgalųjį slaugantys asmenys, neįgalieji, (jeigu jiems nedraudžia NDNT išvada), gali būti paskirti pasyviai budėti namuose tik tuo atveju, jei patys sutinka.

Rusnė Marčėnaitė