Pilietiškumui būtina valstybės meilė žmogui

Kiekvienos valstybės jėga – jos piliečiai, o pasigedusieji pilietiškumo su kritika gręžiasi į mokyklas, tvirtindami, kad jose per mažai dėmesio skiriama tam, kad iš mokyklų išeitų šalį mylintys piliečiai. Nenorėčiau sutikti su nuomone. Už piliečio ugdymą atsakinga ne vien mokykla. Pilietiškumo ugdymas prasideda šeimoje. Jei tėvai negerbia savo valstybės, jos negerbs ir vaikai, kurie viską vertina per tėvų požiūrį. Prisiminkime Sąjūdžio laikus. Koks buvo žmonių aktyvumas, koks pakylėjimas. Ir tikrai mokykla tam procesui neturėjo jokios įtakos. Ji tada vadovavosi sovietinėmis nuostatomis. O su kokia ugnele žmonės su vaikais rinkdamosi į mitingus, į renginius. Arba, kai „Žalgirio“ komanda laimėjo prieš CSKA. Prisimenu, žmonės, nešini nežinia iš kur atsiradusiomis Lietuvos vėliavomis žygiavo per Mažeikius skanduodami: „Mes laimėjome“. Taigi toks pilietiškumas atėjo iš šeimos. Pilietiškumas prasideda nuo meilės žmogui. Paskui ateina meilė savo kiemui, savo gatvei, savo mietui. Tačiau pilietiškumui būtina ir valstybės meilė žmogui. Mūsų šalyje žmogus nėra mylimas ir dažnas jaučiasi nereikalinga ir negerbiamas.  Nevertinami jo darbai.  Baisu, kai iš tribūnos švietimo ir mokslo ministras pareiškia, kad nieko baisaus, kai uždaromos mokyklos ir kad apie tūkstantis mokytojų lieka be darbo. Tai didžiulė nemeilė ir nepagarba žmogui. Ne sykį teko kalbėtis su emigravusiais žmonėmis. Ne vienas jų tvirtina, kad širdis Lietuvoje gyvena, bet jie negrįžta į Lietuvą ne vien todėl, kad čia prasta ekonominė situacija, o nebegali susitaikyti su valdžios institucijų požiūriu į žmogų. Džiaugiuosi, kad Mažeikių rajone pastaruoju metu dirba žmonės, kurie vertina kiekviena mūsų gerą darbą, mūsų pasiekimą. Tai ir meras Antanas Tenys, ir savivaldybės administracijos direktorius Saulius Šiurys. Jie visada mūsų darbe pastebi tai, kas gera ir tuo pasidžiaugia. Žmogui labai svarbu, kad būtų vertinamas jo darbas.

Kitas dalykas, nereikėtų skubėti uždarinėti mažų mokyklų, nors jos galbūt ir nelabai ekonomiškai naudingos. Kai Lietuvoje buvo pradėtos kurti mokyklos, buvo stengiamasi, kad jos būtų ne didesnių kaip trijų kilometrų atstumu. Nejaugi tada žmonės buvo kvailesni? Ypač nereikėtų skubėti uždaryti pradinių mokyklų.

Ir dėl parengimo. Neretai tenka išgirsti, kad mažose mokyklose vaikai gauna nepakankamai žinių. Tačiau toje kritikoje nedaug tiesos. Malonu išgirsti iš buvusių mokinių, kad jų žinios studijuojant nebuvo prastesnės už tų, kurie mokėsi Klaipėdoje, Šiauliuose, Kaune ar kitame mieste. Manau, kad mažose mokyklose vaikai gauna kur kas daugiau, negu didelėse. Juk mažoje mokykloje mes pastebime kiekvieną vaiką ir su kiekvienu vaiku individualiai dirbame, padėdami jam surasti tą veiklos sritį, kurioje jis galėtų save geriausiai realizuoti. Didelėje mokykloje to padaryti tiesiog neįmanoma.

Todėl tikiu, kad jei valstybė labiau mylės žmones, nebus sprendžiama ekonomiška ar ne vadovaujantis vien tik buhalteriniais paskaičiavimais, pamirštant žmogiškąjį faktorių.

Mes visi turime išmokti prieš priimdami bet kokį sprendimą, pamąstyti, ar aš norėčiau, kad kiti elgtųsi su manimi taip, kaip dabar elgiuosi.

Rima Širvinskienė

Mažeikių rajono Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinės mokyklos direktorė