Pavasarinis Pašvitinio žydėjimas

Pakruojo rajono Pašvitinio miestelį suradau neseniai. Tik praėjusių metų rudenį, kai Pašvitinio pagrindinė mokykla įsijungė į Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos lėšomis finansuojamo projekto TAPK (neformalaus švietimo paslaugų rėmimo sistemos sukūrimas savivaldybėse) programą „Tu ir aš – kartu mes galia“.

Tada rudenėjantis miestelis atrodė kiek nostalgiškas. O ir mokykloje kalba sukosi apie mažėjantį moksleivių skaičių, apie žmones, išsikeliančius iš miestelio, apie nedarbą. Po paskutinio užsiėmimo nusprendžiau nors pusvalandžiuką skirti miesteliui, pasigrožėti gėlėmis pasipuošusiomis sodybomis, viešosiomis erdvėmis.

Pašvitinys įsikūręs kairiajame Lielupės intako Švitinio krante. Nuo upelio ir miestelio pavadinimas kildinamas. Istorijos šaltiniuose Pašvitinys minimas nuo XV amžiaus. 1459 metais čia buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, priklausiusi Žemaičių vyskupijai. Dabartinė Švč,Trejybės bažnyčia pastatyta 1852 metais.

Pašvitinys labai išaugo nepriklausomos Lietuvos laikais. Veikė pradžios mokykla, šaulių organizacija, paštas, sveikatos centras. 1924 metais čia buvo įkurta pieninė, kuri 1931 metais pasistatė naujus ir šalyje moderniausius pastatus. Pieninė sėkmingai dirbo iki 1998 metų.

Prieš karą didelę Pašvitinio gyventojų dalį sudarė žydai. Pašvitinyje buvo ir jų maldos namai – sinagoga statyta 1860 metais, atskiros kapinės miestelio pakraštyje. Žydai vertėsi daugiausia prekyba. Turėjo savo krautuves.
1941 metų birželio 11dieną kilęs gaisras sunaikino didžiąją miestelio dalį. Po gaisro teišliko keletas pastatų, todėl ir daugelis Pašvitinio gyventojų buvo priversti išsikelti kitur.
Po karo pamažu Pašvitinys atsistatė. Jis buvo apylinkės ir kolūkio centras, kuriame daug naujų namų ir pastatų pastatė kolūkis savo darbininkams.
1996 metais dailininkas Juozas Galkus sukūrė miestelio herbą, kuris buvo įteisintas Prezidento dekretu. Miestelio herbe nupieštas auksinis kaplys sidabriniu kotu apie kurį raizgosi apynių virkščios su sidabrinėmis spurgomis ir lapais. Tai simbolizuoja miestelio ryšį su žemės ūkiu ir aludaryste.

Šiandien Pašvitinys – seniūnijos centras. Miestelyje yra paštas, kelios parduotuvės, alaus baras, tik, deja, jame parduodamas ne pašvitiniečių alus. Žmonės sako, kad šio krašto aludariai nesuspėjo laiku atidaryti alaus daryklų, o dabar su išgarsėti spėjusiais Pakruojo rajono aludariais net nebedrįsta konkuruoti. Nors alaus mėgėjai sako žinantys, kokiuose namuose koks alus gaminamas, tad į alaus barą vietiniai ne taip dažnai užsukantys.

„Ar gera gyventi Pašvitinyje?“ – teiraujuosi gatvėje sutiktos moters. Ji pamąsto, atidžiai pasižiūri į mane, paskui išdidžiu žvilgsniu apveda miestelio centrinę aikštę ir pakruojietiška šneka ištaria: „Ga i neprasta“.

Genovaitė Paulikaitė

$\"\"$ $\"\"$ $\"\"$ $\"\"$ $\"\"$ $\"\"$ $\"\"$ $\"\"$ $\"\"$ $\"\"$ $\"\"$ $\"\"$ $\"\"$ $\"\"$ $\"\"$