Pasveikinta fainiausia pasaulyje močiutė Ona Butrimaitė-Laurinienė

Aplankyta ir 95-ojo gimtadienio proga pasveikinta Dūkšto seniūnijoje, Kaniūkų kaime, gyvenanti politinė kalinė, tremtinė, buvusi partizanų ryšininkė Ona Butrimaitė-Laurinienė. Savaitgalį ją aplankė šeimos nariai, artimieji, o pirmadienį – su gėlėmis ir dovanėlėmis į jos jaukų namelį užsuko savivaldybės meras Laimutis Ragaišis, vicemeras Vaidotas Židanavičius, Dūkšto seniūnas Antanas Šakalys, vėliau atvyko kunigas Sigitas Grigas. Garbi sukaktuvininkė svečius sutiko gerai nusiteikusi, pasipuošusi, kalbėjo, kaip ji mėgsta, vis pajuokaudama. Visus sodino prie stalo, vaišino, išklausė jai sugiedotą ,,Ilgiausių metų…“.

,,Jums buvo lemtas, o ir pačios pasirinktas sudėtingas ir pavojingas kelias, bet labai garbingas, šiandien mums pasirodantis kaip neįtikėtinai drąsus, pasiaukojančios meilės Lietuvai liudijimas. Politinės kalinės ir tremtinės patirtys tarsi dar labiau sustiprino ir įprasmino tiesos siekimą ir vilties bei tikėjimo galią. Su didžiausia pagarba lenkiame galvas Jūsų gyvenimui ir jį supančiai šviesai. Džiaugiamės ir Jūsų šaunia anūke, kuri meilę močiutei sudėjo į knygą…“,– sveikindamas jubiliatę kalbėjo meras.

Moters gyvenimas ir stiprybė išties stebina, Butrimų šeimos istorija sukrečia tragizmu. ,,Neduok Dieve, niekam nelinkėčiau tokios jaunystės”,– sako Onutė. Dar šešerių būdama neteko tėvo. Vėliau vienas po kito tragiškai žuvo jos broliai partizanai Povilas, Bronius, Stasys. Užsienyje atsidūręs ketvirtas brolis Balys ilgus metus laikytas žuvusiu. Į tremtį išvežus motiną, ir pati partizanams padėjusi Onutė buvo stribų suimta, kalinta ir kankinta, galiausiai išvežta į lagerį Taišete, Irkutsko srityje, vėliau ištremta į Krasnojarsko kraštą. Onutė ne tik išlaikė dvasinę ir fizinę tvirtybę, ji visada buvo aktyvi gimtosios šalies patriotė, visada pasitikėjo Dievo valia. Didžiausia savo laime ši drąsi moteris laiko būtent tai, kad net sunkiausiomis akimirkomis jai pavykę nenusikalsti sąžinei ir nepakenkti kitiems. Net ir tamsiausiais laikais širdyje kirbėjo mintis, kad Lietuva bus laisva. Mėgstamas pasakymas visiems nepatenkintiems gyvenimu, burbantiems ir klausiantiems, ką jiems Lietuva davė: ,,O ką tu Lietuvai davei?”. Onutės kambaryje garbingiausioje vietoje – jos brolių, partizanų nuotraukos. Trijų brolių kapą sesuo aplanko netoli jos gimtinės esančio Švedriškės kaimo kapinaitėse. Atmintys gyva. Ir vėl mintys apie Lietuvos laisvę neramios. Onutė seka visas naujienas, klauso žinias. Ant jos staliuko – Jėzaus, Marijos paveiksliukai, maldaknygė ir rožančius. Malda – kiekvienos dienos svarbiausias užsiėmimas. Moteris meldžiasi ir už Ukrainą. Ji mano, kad Vakarai turėtų Putiną sustabdyt.

Onutei gyventi nėra nei liūdna, nei nuobodu, tik įdomu. Ji mylima, dukrų ir anūkų, proanūkių lankoma, jaučiasi laiminga. Džiaugėsi, kad daug padeda kaimynė Laimutė. Šiandien moters namai žydi gražiausiomis puokštėmis, ji džiaugiasi savo artimais ir mylimais žmonėmis, vis pajuokauja, kad anūkė Živilė ją per visą Lietuvą, knygą pristatinėdama, jau apkalbėjusi. Fainiausios pasaulyje močiutės (knyga taip ir vadinasi ,,Fainiausia pasauly močiutė“) mintys ir pastebėjimai vis pateikiami socialiniuose tinkluose, ji turi šimtus gerbėjų. Tokia graži senolės būtis, tokios šviesios mintys, tiek daug jose išminties…