Pasveikintos garbios Dūkšto krašto jubiliatės

Senajame Dūkšte, Jono Rustemo gatvėje, nedideliame butelyje gyvena Nastė Bertrūda Skvarčiuvienė. Prasidėjęs rugpjūtis į jos jaukius namus ir širdį atnešė didelę gyvenimo šventę. Nė pati nepajuto, kaip greitai tie metai tarsi smėlio laikrodyje ištekėjo. Jubiliatę aplankė ir 90-mečio proga pasveikino savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas ir Dūkšto seniūnijos specialistė Žana Majevskaja. Moteriai linkėta ramių dienų, sveikatos, žmonių gerumo ir Dievo palaimos.

Nastė džiaugėsi svečiais, sodino už stalo, savo gyvenimą pasakojo. Ji kilusi iš gretimo Pažemiškio kaimo. Užaugo 6 vaikų šeimoje, mamytė būdama 45 metų mirė, reikėjo jauniausią sesutę Gražinutę nuo pusantrų metukų užauginti. Prisiminė, kaip dar visai jaunutė dirbo Dūkšte valgykloje, paskui barmene Ignalinos kavinėje, vėliau 15 metų Vilniuje gyveno. Teko ir kavinėje, ir vaikų darželyje, ir sanatorijoje padirbėti, bet sostinė visam laikui netapo namais. Vyrą – kino mechaniką ir fotografą – susirado jau grįžusi į gimtąjį kraštą. Nors atrodė, kad teka iš gailesčio, o ne iš didelės meilės, gražiai su juo nugyveno, geras ir rūpestingas buvęs. Dabar jau devyneri metai našlauja. Vaikų nesusilaukė, todėl ir gyvena vienišumo nuotaikomis, ir ašarą dėl to dažnai nubraukia, tačiau ja pasirūpina užaugintoji sesuo Gražinutė. Iš didelės šeimos tik jos abi ir belikę. Sesei dabar 71-eri, į svečius atvažiuoja ir du jos sūnūs. Kambaryje pamerktos puokštės primena susitikimo akimirkas.

Nastė džiaugiasi tvarkingais laiptinės aikštelės kaimynais, kurie rūpinasi, kad kaimo daugiabutyje būtų jaukiau ir šviesiau gyventi. Ji rodo gražiai sumūrytą krosnelę virtuvėje – malkomis savo butą pati apsišildo. Turi ir šiltnamį, daržovių prisiaugina, kieme ant suolelio prisėda. Už suolelio – eilutė žydinčių gėlių. Ypač pavasarį čia turėtų būti gražu, kai obelys sužydi… Todėl ir Vilniuje pas sesę ilgiau pabuvusi vis nori namo greičiau parvažiuoti.

Kita tądien aplankyta 90-metė – linksmoji Teresė Vaikėnienė – gyvena nuostabioje vietoje, Pažemiškio kaime, žydinčioje sodyboje ant Parsvėtaičio ežero kranto. Moteris rodė savo ir dukros Onos puoselėjamus gėlynus, daržus, šiltnamį, kur raudonuoja kelių rūšių pomidorai. Prie pat ežero rymo pirtelė, kiek toliau, jos ir vyro gyvenimą menantys senas tvartelis ir kluonas. Šalia gėlyno keroja didelė ir plati pušis, ją Teresė visai mažutę iš miško parsinešė ir pasodino mirusio vyro atminimui.

Su savo Vladuku, kaip pasakoja susituokė 1952 m. vasario mėnesį. Kartu šituos namelius sulipdė, atstatė, sūnų Petrą ir dukrą Onutę užaugino, dabar džiaugiasi 5 anūkais, 7 proanūkiais. Kai suvažiuoja visi, tai ūžia namelis ir visa paežerė. Ji pati kilusi iš Beržininkų, užaugo didelėje šeimoje. Mamai anksti mirus tėvelis vedė antrą kartą – prie buvusių 6 dar penkios burnelės prisidėjo. Oi, būdavo, prisimena moteris, kova prie stalo, kai papildavo su lupena išvirtų bulvių, įliedavo kiekvienam po šlakelį pieno: kas greitesnis, tas sotesnis… Gyvenimas nelepino, visada teko sunkiai dirbti.

Vasarą Teresė džiaugiasi augalėliais, apeina, apžiūri, kaip kas auga, o ir pati dar pasikapsto. Žiemą vaikams ir anūkams kojinių primezga, anksčiau margiausių kilimėlių prinerdavo. Televizoriaus tik retkarčiais pažiūri, saugo jau kiek pasilpusias akis, bet laikraščius visada paskaito, labai jų laukia. Svečiai stebėjo puikia močiutės atmintimi ir proto aiškumu. Jubiliatei linkėjo dar ilgai džiaugtis savo gražiu ir dabar jau ramiu gyvenimu bei laukti kitų švenčių (nuotraukoje su svečiais, dukra Ona ir proanūke Sofija).