Atrodo, tik dabar Europoje, tuo pačiu ir Lietuvoje, iškilo šeimos problema, kurią galima išspręsti tik iškasus karo kirvį: uždrausime mono santuokas, neleisime tokioms „šeimoms“ auginti vaikų, ir problemos nebeliks. Tik ar tikrai? Ar kiekvienas, skaitantis šias eilutes, tuo tikite? Ar nepamąstome, kad čia esama kur kas gilesnių priežasčių, kurias mes palaikome taip vadinamomis tautinėmis tradicijomis. Taip taip. Tas tradicijas mes vadiname tautinėmis. Tokios mintys atėjo girdint vestuvių garsus, sklindančius iš kaimo turizmo sodybos.
Vakar vakare skambėjo dainos, raginančios piršlį ir svočią mokyti jaunuosius bučiuotis, įvairiomis gudrybėmis ir priemonėmis spręsti iškylančius nesutarimus, pakelti stiklelį, priglausti jį prie lūpų ir parodyti dugnelį. Net suskaičiuoti sunku, kiek sykių, aidint vestuvininkų palaikantiems šūksniams, tas dugnelis buvo rodomas… Vidurnaktyje dar pašaudė… Nelabai suvokiama tų saliutų paskirtis, bet… Kaipgi nuo kitų atsiliksi? Tai ir šaudome, nesuvokdami nei kodėl taip darome, nei kuo ta piniginę ploninanti atrakcija prisideda būsimos šeimos stiprinimui ir net nesuvokdami, kokia tikrųjų vestuvių paskirtis.
O šiandien po pietų jau kuris laikas skelbiamas galas piršliui. Girdint pasirengimo karti piršlį erzelį, prisiminiau vieną istoriją, kai iki tragedijos buvo likusios vos kelios akimirkos. Kai vestuvininkai jau buvo pasirengę padaryti piršliui galą, visi susizgribo, kad niekas jo nematė. Puolė ieškoti, tik vienas pyplys išdidžiai pareiškė: nebevarkite, mes jau pakorėme piršlį. Kai vaikai nuvedė vestuvininkus į daržinę, kur tikroje kilpoje sėdėjo girtutėlis piršlys, vieni puolė piršlio gelbėti, kiti – auklėti vaikus, kad jie šitaip kvailai ir nedorai pasielgę.
Tačiau vaikai gyvenimą priima kitaip, negu mes, suaugusieji. Kaip ir Visata, kuri nepripažįsta juokelių. Ji sąžiningai pildo viską. Ir gerą, ir blogą. Nesvarstydama, nes tai ne jos, o mūsų pasirinkimas laisva valia.
Už ką kariamas piršlys ir net jo krauju pasidalijama? Ogi jis, nedorėlis, apgavo. Niekas nesigilina, ką jis apgavo. Jaunąją ar jaunikį, svarbu apgavo. Pamąstykime, kokią dovaną šia atrakcija dovanojame ką tik susikūrusiai šeimai?.. Ar ne išankstinę nuostatą, kad gyvenimas šeimoje yra lydimas pačių negeriausių dalykų? Kaip kitaip, jei jau vestuvių antrąją dieną visi vienbalsiai pripažįsta, kad piršlys apgavo. Ir tie įkaušusių juokeliai tęsiasi iš kartos į kartą. O ką besakyti apie privalomus jaunosios virkavimus, atsisveikinant su tėvais? Kokios vestuvės, jei nebus pravirkdyta jaunoji, jos motiną, gal net ir tėvas? Tačiau jei sutinkame, kad šiandienos emocija kuria rytdieną, kokią ateitį visi kartu kuriame jaunajai? Nelaiminga moteris, nelaimingas ir vyras. Tai du tarpusavyje susiję dalykai. Įrodymų apstu. Ir visi jie – šalia mūsų. O jei gyvenimas šeimoje kančia, sunkaus kryžiaus nešimas, ieškoma atsvaros. Atsvaros kitokiems santykiams, kitokiai draugystei. Kai pamatas padėtas, bet kokius planus lengviau realizuoti. Net be didelių sąmokslo teorijų, tiesiog prisidedant ko ne kiekvienam, atsiranda homoseksualai, lesbietės, pedofilai, nes žmogaus prigimtis veržiasi gyventi džiaugsmingai ir laimingai. Pagalvokime, kiek per pastaruosius mėnesius skaitėme straipsnių, matėme TV laidų apie laimingą taip vadinamą tradicinę šeimą? Nebent tik apie kelis turtingus asmenis, kurie palikę savo ankstesnę šeimą, giriasi su kažkuo jaunesniu ir turtingesniu suradę idealią laimę.
Tad klausydama vestuvinio šurmulio ir galvoju, kas buvo tas gudruolis, kuris pirmasis į šeimą pasižiūrėjo kaip į žmogaus nelaimę ar išbandymą, o ne kaip į dviejų vienas kitą mylinčių ir gerbiančių partnerių, kurie gyvendami kartu, kurdami savo materialinę gerovę, augindami vaikus auga ir tobulėja, sąjungą? Įtariu, kad tai buvo labai seniai, jei net tautiniuose papročiuose užfiksuotas šeimos iš pamatų naikinimas. Todėl tikiu, kad ne mojuodami karo kirviu prieš netradicinius santykius, bet keisdami savo požiūrį, išsaugosime šeimą… tiksliau pasakius, pradėsime mokytis ją kurti. Ir pradėsime nuo savęs, klausdami savęs, ką aš turiu savyje pakeisti, kad jausčiausi laimingas.
Genovaitė Paulikaitė
