Nesąmoningas žodis gali daug pakeisti

 „Dvasinio tobulėjimo keliu mūsų šeima pradėjome eiti labai seniai. Gal prieš 12 metų? Pirmoji pažintis  buvo „Gyvenimo meno“ kursai. Tie mokymai mus sujudino iki širdies gelmių. Įvyko labai didelis supurtymas. Kursai truko penkias dienas ir visam gyvenimui įsiminė, kaip po kursų švietė žmonių akys. Iki tol net negalėjau suvokti, kad iš akių gali eiti toks spindesys ir tokia energija. Tai man buvo nauja. Ir kai žmogus pradeda keistis, įdomiausia, kad net sunku žmogų nufotografuoti. Nuotraukoje viskas susilieję, nes taip stipriai eina energija, – patyrimais dalijasi marijampolietė Rūta Kazakevičienė. – Žinoma, tam įtakos turėjo ir tam tikras kvėpavimas, ir maistas. Ateina suvokimai. Pradedi kitaip matyti savo santykius, nusistovėjusį elgesį. Yra labai daug dvasinio tobulėjimo krypčių, bet aš manau, kad jos visos veda į vieną. Žmogus pats renkasi, kuris kelias jam yra artimiausias ir priimtiniausias.

Pasak Rūtos, informacija apie birželio mėnesį vykusią saviugdos ir dvasinio tobulėjimo stovyklą Šventojoje atėjo labai keistai. „Niekada niekur nevažiuoju, nesuvokdama, kur ir dėl ko važiuoju. Kadangi gaila laiko, prieš apsispręsdama labai domiuosi, ką viename ar kitame renginyje gausiu. Dabar labai daug niekinių renginių, skirtų vien tik laikui praleisti. Tačiau šįkart suveikė tai, kad netikiu atsitiktinumais ir jei jau mane pasiekė ta žinia, jei veda, reikia eiti. Tiesiog atsidariau interneto puslapį, pamačiau informaciją apie stovyklą ir net nepasidomėjusi, kas ten skaito paskaitas, nieko apie Jevgenijų Černyš ir kitus stovykloje buvusius lektorius negirdėjusi ir nemačiusi, net nepasidomėjusi, nusprendžiau važiuoti. Kas labai keista, ir vyras tam neprieštaravo, nors jis labai atsargiai žiūri į jam nežinomus dalykus. Nesinori papulti kažkur, kur vien tik tuščias laiko gaišinimas. Tris dienas išbūti tarp žmonių, kurie tau visiškai nepažįstami ir kurie tau netinka, nėra lengva, juo labiau, kad mano vyras nelabai ir linkęs bendrauti“, – kalba Rūta. – Žinoma, įtakos apsisprendimui važiuoti turėjo ir tai, kad stovykla rengiama pajūryje, kad gyvensime kopose, kad būsime gamtoje. Nusprendėme, jei renginys ir nepatiks, nors gamtoje pabūsime. Būdama stovykloje supratau, kad mes gerai papuolėme, nes būtent to, kas buvo duodama stovykloje, mums galbūt ir trūko. Išklausyta labai daug seminarų, perskaityta labai daug knygų, bet reikia viską susisteminti ir susivesti į krūvą. Reikia nusistatyti tikslus. O tai nėra lengva. Kartais net bijau galvoti, nes visos mintys pildosi. Labai svarbu suvokti, kaip taisyklingai dėstyti mintis, žodžius, nes nesąmoningas žodis gali labai daug pakeisti. Manau, kad šito man labiausiai ir trūksta ir labai gerai, kad Jevgenijaus metodai padeda tą trūkumą įveikti. Yra neišspręstų dalykų. Yra dar santykių su artimaisiais sunkumų. O tai skaudžiausia vieta, nes su kaimynu gali nebendrauti, o su savo savais esi priverstas susitikti, kalbėtis. Ką būdama stovykloje gavau? Pirmiausia gavau krūvą darbo, nes iškilo labai daug klausimų, tad grįžusi iš stovyklos nusprendžiau peržiūrėti visus Jevgenijaus įrašus. Ir labai gerai, kad Jevgenijaus metodika veda prie to, kad pats turi rasti atsakymą. Anksčiau net pykdavau, kad mokytojai skatindavo pačiam ieškoti atsakymą į klausimą, negi sunku jam atsakyti. Kodėl aš dabar turiu sėdėti kokias penkias valandas ir medituoti, kad suvokčiau atsakymą. Tačiau juk niekas kitas, tik mes patys ir galime tiksliausiai atsakyti į savo klausimus. Nors taip norėtųsi, kad kažkas kitas už mus padarytų.

Kitas puikus dalykas, stovykloje  sutikau labai nuostabius žmones. Važiuodama į Šventąją jutau šiokią tokią įtampą: su kuo tris dienas reikės bendrauti?..Kai pirmą kartą susėdome prie pietų stalo, man visi tokie savi pasidarė. Žiūriu į veidus – tokie visi savi. Matyt, mes turėjome susitikti. Tokie visi mieli, tokie artimi. Vadinasi, turėjome papulti į tą dvidešimties žmonių kompaniją.“

Genovaitė Paulikaitė