Nenorime būti didžiulio ekonominio aparato valdomi sraigteliai

 

„Savanorystė – iniciatyva, savarankiškai kylanti iš paties žmogaus noro veikti, atlikti tam tikrą darbą ir už jį nesitikėti jokio atlygio. Savanorystės pagrindu grindžiama veikla prisideda prie pilietinės visuomenės formavimo. Be savanoriškos veiklos sunkiai būtų įsivaizduojamas pats visuomenės modelis. Tada tiesiog būtume didžiulio ekonominio aparato valdomi sraigteliai.

Savanorystė atskleidžia ir dvasinę žmogaus brandą, parodo, kad nesame priklausomi nuo viską valdančių finansų. Savanorystė parodo ir žmogaus moralinį veidą“, – sako Joniškio rajono savivaldybės Jaunimo reikalų koordinatore Erika Šivickaitė. Su ją apie savanorystę kalbasi Genovaitė Paulikaitė.

 

–Kaip dažnai pačiai tenka savanoriauti?

–Jei žvelgsime į tiesioginį mano darbą, savanoriauti tenka dažnai.

 

–Ir kokia tai veikla?

–Žiūrint biurokratiškai į mano, kaip jaunimo reikalų koordinatorės, pareigybės aprašymą, tai ten rasime aiškiai suformuluotas, konkrečias funkcijas, kurias turi atlikti jaunimo reikalų koordinatorius. Jaunimo reikalų koordinatorius, įgyvendinamas jaunimo politiką, vykdo administracinę-koordinacinę veiklą: renka, kaupia, sistemina, konsultuoja, organizuoja diskusijas, susitikimus, konferencijas ir t.t., įgyvendina, rūpinasi, prižiūri ir pan.

Tačiau savo darbo praktikoje aš dažnai peržengiu šias funkcijas ir tampu ne tik koordinatoriumi, bet ir kolega, padedančiu jaunimui įgyvendinti jų iniciatyvas.

Esu bendradarbis, toks pat komandos narys.

Jei grįžtume prie pareigybės aprašymo, tai vėl gi – neturėčiau organizuoti renginių, rašyti scenarijų, kurti jų koncepcijų, galų gale karpyti kvietimų, daryti reklaminių skrajučių ir pan.

Tačiau aš mielai įsijungiu į šias veiklas, nes man patinka dirbti su jaunimu. Patinka ir toks darbas. Žinoma, tenka darbuotis ir po darbo valandų, ir savaitgaliais.

Bet aš neprašau papildomo atlygio už šias veiklas, nes tai darau niekieno neverčiama, savo noru.

Vykdant tokias veiklas ir pats tobulėji – kažko išmoksti iš jaunų žmonių, kažką ir iš tavęs ,,pasiima" jauni žmonės. Kitaip tariant, vyksta abipusiai mainai.

 

–Kadangi adovaujate Joniškio rajono jaunimui, žinote jų esmines nuostatas. Koks jaunimo požiūris į savanorišką veiklą? To klausiu, nes neretai tenka girdėti, kad jaunimo savanoriavimas yra labiau butaforinis?

–Joniškyje savanorystė nėra įleidusi savo šaknų. Kol kas pastebimos tik jos užuomazgos. Visa tai priklauso nuo daugelio veiksnių – mokyklos, šeimos, joje formuojamo požiūrio į savanorystę. Kad jaunuoliai įsijungtų į savanoriškas veiklas, pirmiausia jie turi būti įpratę savarankiškai veikti, o ne laukti, kol viskas bus paduota ant sidabrinės lėkštelės. Dabar dažnai viskas taip ir patiekiama. Žmogus neišmoksta veikti savarankiškai, o tai ne jo paties kaltė. Buvimas jaunimo organizacijoje jau yra vienas iš savanoriškos veiklos rodiklių. Jei atėjai į ją, vadinasi, nori veikti, įgyvendinti savo sumanymus, tobulėti, mokytis dirbti komandoje ir ugdyti lyderio savybes.

Tačiau atėjęs į jaunimo organizaciją ar į neformalią grupę jaunas žmogus dar neturi informacijos, kas ta savanoriška veikla.

Galiu pasidžiaugti, kad po truputį Joniškio rajono jaunimas įsitraukia į savanoriškos veiklos plėtros procesą.

 

–Gal galite pateikti kokių pavyzdžių iš savo ir rajono jaunimo veiklos?

–Vienas gražiausių savanorystės pavyzdžių buvo praėjusių metų vasarą. Vienam nepilnamečiui jaunuoliui kilo idėja pagražinti miestą – perdažyti suoliukus, esančius gyvenamuosiuose kvartaluose, parke, šalia mokyklos. Taip pat pagražinti ir miesto centrą – perdažyti šalia bažnyčios esančią metalinę konstrukciją.

Jaunuolis informavo apie šią iniciatyvą savo organizacijos vadovą, apsilankė ir Joniškio seniūnijoje bei pas mane. Ši iniciatyva buvo įgyvendinta jo ir tos organizacijos narių pastangomis. Vėliau jis puikiai savanoriavo ,,Tafisos" žaidynėse ir iki jų – koordinavo visas savanorių pasirengimo veiklas.

Šią žiemą jaunuoliams buvo kilusi idėja kasti sniegą, bet ji gimė ne pačiu geriausiu laiku. Sniegas pradėjo tirpti, tad teko atsisakyti šios minties.

Artėjant lapkričio 1 dienai Žagarės jaunimo klubo nariai kasmet sutvarko pamirštus kapus ir uždega po atminimo žvakutę.

Pernai Jauniūnų jaunimo klubas ,,Neleiskim vienas kitam numirti" Moters dienos proga lankė kaime gyvenančias garbaus amžiaus moteris ir joms įteikė gėlių, kiti savo ruožtu dovanojo popierines, savo pačių gamintas tulpes. Jaunuoliai savanoriauja ir Joniškio krepšinio muziejuje. Ten mielai gidauja. Buvo vykdomos ir kitų jaunimo organizacijų, neformalių grupių savanoriškos iniciatyvos, kurių visur jau turbūt ir neišvardinsiu.

Džiugu, kad po truputį savanoriškos veiklos mūsų rajone įsibėgėja.

 

–Kokia Jūsų nuomonė apie savanorystės situaciją Lietuvoje?

–Ne tik Joniškyje, bet ir visoje Lietuvoje situacija yra panaši. Viskas dar tik įsibėgėja. Vienuose miestuose šis procesas vyksta greičiau, kituose – lėčiau. Tai priklauso nuo daugelio dalykų.

–Kokių pokyčių reikėtų?

–Pirmiausia viskas turėtų keistis nuo pat viršūnių – socialinės Lietuvos politikos, požiūrio į jauną žmogų. Žmonės yra pripratę gauti socialines išmokas, tai kam jiems dirbti. Jei tik yra menkiausia galimybė atsisakyti veiklos, darbo, žmogus mielai ir atsisako jos – renkasi fizinio neaktyvumo būseną.

Panaši situacija ir Lietuvos mokyklose. Pedagogai be papildomo atlygio neužtruks darbe ir dėl to galbūt nevyks diskoteka jaunimui.

Niekas nieko savo valia, be atlygio nebedaro.

Gerai, kad dar dalis jaunų Lietuvos žmonių šios ydos neturi ir kartais įsijungia į veiklas, už kurias negauna jokio atlygio, bet gauna malonumą, užimtumą, galų gale tobulėja.

Tokius žmones reikia saugoti ir sudaryti galimybes jiems toliau tobulėti.

Dar grįžtant prie temos. Žinau ir šeimų, kurios skeptiškai žiūri į savanoriškas veiklas. Anot jų, tai jaunų žmonių išnaudojimas, betikslė veikla. Tai ko norėti iš jaunimo, jei suaugusieji yra tokios nuomonės. Kaip yra sakoma, žuvis genda nuo galvos…. Lietuvos socialinės politika, švietimo sistema, šeima ir galų gale – jaunas žmogus, kuris yra jau rezultatas, bet ne priežastis.

–Kiek savanorystė priklauso nuo valdžios, kiek nuo žmonių mentaliteto?

–Šie dalykai yra labai glaudžiai tarpusavyje susiję. Žmonės ir valdžia gyvena ir veikia toje pačioje sistemoje. Visi esame susieti tais pačiais saitais, esame visuomenės dalis.

Kalbant apie savo rajono valdžios požiūrį į jaunimą, galiu tik pasidžiaugti. Visos jaunimo iniciatyvos sulaukia palaikymo ir pritarimo.

Kartu ieškome bendrų sprendimų, gauname finansavimą jaunimo veikloms, savivaldybės vadovai noriai lankosi jaunimo renginiuose.

Taigi, savivaldybė yra ne tik finansinis rėmėjas, bet ir socialinis partneris.