Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas papildytas septyniais naujais kultūrinę tapatybę atspindinčiais reiškiniais

Ar galima prikelti tarmę, kas tas Šyvis, kaip skamba Mažosios Lietuvos arfa – šiuos ir kitus atsakymus apie kultūrinę tapatybę atspindinčius reiškinius pateikia papildytas Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas.

Šiemet minint Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos 20-metį, Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildo 7 nauji reiškiniai. Į Sąvadą įrašytos šešios gyvojo paveldo vertybės:

Mažosios Lietuvos muzikavimo,

skiedrinės stogdengystės,

balanų, statinių (štankietų) skaldymo tradicijos,

Kalvarijos krašto dainavimo tradicija Brukų kaime,

Šyvio šokdinimo tradicija Gražiškiuose,

Velykų antrosios dienos prausimas Užupės kaime

ir pirmą kartą nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo veiklos (geroji praktika) – Lietuvininkų (šišioniškių) tarmės gaivinimas: mokyklėlė bei kitos veiklos.

Šiemet net du Mažajai Lietuvai svarbūs reiškiniai pateko į nacionalinį sąrašą. Vienas jų – XX a. pabaigoje atgaivinta Mažosios Lietuvos instrumentinio muzikavimo tradicija, iki šiol puoselėjama regiono folkloro ansamblių, muzikantų ir muzikos instrumentų meistrų. Mažojoje Lietuvoje muzikos instrumentais pritariama dainoms, evangeliškoms religinėms giesmėms, grojamos dainų, šokių, ratelių melodijos iš Rytų Prūsijos vokiškų etnochoreografijos leidinių bei užrašytos XX a. ekspedicijose Klaipėdos krašte. Aktyvios istorinių žinių paieškos, muzikos instrumentų rekonstravimo veikla, tradicinio muzikavimo patirtis bei kolektyvų vadovų profesionalumas prisideda prie tradicinio muzikavimo išsaugojimo ir naujų tradicijos raiškos formų.

Įvertinus, kad visuomenės žinomumo ir dėmesio nusipelno ne tik gyvuojančios tradicijos, bet ir reikšmingos, pavyzdžiu tapti galinčios, vertybes gaivinančios, tęsiančios ar kitaip prie jų išsaugojimo prisidedančios veiklos, pirmąkart į Sąvadą įtraukiama tokia praktika – Lietuvininkų (šišioniškių) tarmės gaivinimas: mokyklėlė ir kitos veiklos. Tai turtingas nykstančios Šilutės, Klaipėdos rajonų gyventojų tarmės pažinimo, mokymo ir sklaidos priemonių rinkinys. Ryškiausia iniciatyva tarp daugelio tarmės išsaugojimo veiklų – 2013–2019 m. Šilutės Hugo Šojaus muziejuje veikusi šeštadieninė lietuvininkų tarmės mokyklėlė, paskatinusi vietos žmones mokytis savo krašto šnektos ir tapusi įrodymu, jog tarmės galima išmokti. Prie šišioniškių tarmės išsaugojimo prisideda aktyvus jos naudojimas kultūrinio turizmo veiklose, renginių komunikacijoje, folkloro ansamblių programose, leidybinėje veikloje.

Sūduviai Sąvadui šiemet dovanoja Kalvarijos krašto dainavimo tradiciją Brukų kaime. Kadaise daugelyje Kalvarijos krašto kaimų plačiai skambėjusias senovinių dermių vienbalses dainas, daugiabalses, literatūrinės kilmės dainas, romansus šiandien saugo Brukų ir Sūsninkų kaimų bendruomenės, folkloro ansamblis „Bruknyčia“, perima Kalvarijos ir Marijampolės savivaldybių folkloro kolektyvai. Dainos pasižymi muzikinių, ritminių, poetinių ir atlikimo išraiškos priemonių įvairove bei atskleidžia sūduvių muzikinio dialekto savitumą. Dainuojant perteikiama sūduvių kalbėsenai būdingas melodingumas, kukli emocijų raiška, savita teksto artikuliacija, muzikinės minties ir formos pajautimas. 

Sąvade besipuikuojančių papročių ir apeigų sąrašą papildys Velykų antros dienos prausimas Užupės kaime. Sakralinio prausimo ir laistymosi vandeniu paprotys, kuriuo linkima gero derliaus, laimės ir sveikatos, fiksuojamas nuo XIX a., tačiau ilgainiui daugelyje Lietuvos vietovių puoselėta šimtametė tradicija apnyko. Kėdainių rajone esantis Užupės kaimas – bene vienintelė žinoma vietovė Lietuvoje, kurioje velykinio laistymosi paprotys, vietos žmonių pastangomis išsaugotas, gyvuoja nepertraukiamai ir yra perduodamas iš kartos į kartą.

Šyvio šokdinimo tradicija Gražiškiuose – tai Užgavėnių karnavalą primenanti tarpušvenčiu vykstanti apeiga, praktikuojama tik Gražiškių miestelyje, Vilkaviškio rajone. Čia kasmet raitelio rūbais ir prie juosmens tvirtinama šyvo arklio kauke pasidabinęs personažas, lydinamas gausaus persirengėlių būrio, lankosi miestelio gyventojų kiemuose, linkėdamas šeimininkams sveikatos, laimės ir derlingų metų. Kiekviename kieme Šyviui suruošiamas eiklumo išbandymas – jis turi peršokti per suolą, kėdę ar kitą pakopą. Paprotys yra gražiškiečių pasididžiavimas ir svarbi jų tapatybės dalis – tai liudija ir miestelio herbe pavaizduotas šyvis.

Į Sąvadą taip pat bus įtraukti ir du archajiški su medžio apdirbimu susiję amatai. Vienas jų – skiedrinė stogdengystė, nykstantis amatas, kurio meistrai gyvenamųjų namų, koplytstulpių, stogastulpių, malūnų, bažnyčių ir varpinių stogus dengia specialiomis staklėmis išdrožtomis skiedromis – malksnomis. Skiedrinės stogdengystės amatą iš senųjų stogdengių perėmė ir puoselėja sertifikuotas meistras Gintas Čekauskas iš Lekėčių, Šakių r. ir kiti Čekauskų etnografijos muziejaus nariai, nuolat rengiantys amato edukacijas, vykdantys neformaliojo švietimo mokymo programą, konsultuojantys stogdengystės meistrus, kitus besidominčius amatu.

Iš Dzūkijos šilų Musteikos kaimo bendruomenės iniciatyva į Sąvadą atkeliauja Balanų, statinių (štankietų) skaldymo tradicija. Skaldymas – vienas archajiškiausių medienos apdirbimo būdų, kai lentos, stogų danga, tvorų statiniai ir kiti medžio dirbiniai ruošiami skaldant, plėšiant pušies medieną. Skeliant medieną, ji plyšta išilgai plaušo ir tampa atspari atmosferos poveikiui, tad šiuo būdu pagaminti dirbiniai yra tvirti ir ilgaamžiai. Naudojant šią technologiją renčiamos ir skaldytų štankietų tvoros, pinami iš medžio skiedrų pagaminti lengvi tvirti krepšiai – nepamainomas šilų dzūkų įnagis grybaujant ir uogaujant.

Viešas naujų nematerialaus kultūros paveldo vertybių pristatymas ir sertifikatų įteikimas – gegužės 15 d. Vilniaus rotušėje vyksiančių iškilmių metu.

Nuo 2017 m. kuriamas Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas – įvairių atlikimo meno, tautodailės, amatų, švenčių, kulinarinio paveldo ir kitų tradicijų, žinių, įgūdžių, išsaugojimo veiklų sąrašas, kuriame šiuo metu jau yra 55 vertybės.

Sąvado valdytojas – LR kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras, kuriam talkina kompetentingų kultūros srities žinovų komisija, specialistų tinklas, kultūros, mokslo ir studijų institucijos, nevyriausybinės organizacijos, saugotojų bendruomenės ir pavieniai asmenys. Prie nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo ir sąvado kūrimo proceso gali prisidėti visi, todėl kasmet pavasarį kviečiama teikti vertybių pasiūlymus, konsultuotis, o rudenį – teikti paraiškas.

Daugiau informacijos – Sąvado svetainėje savadas.lnkc.lt

Eglė Ladigienė

LNKC Kultūros informacijos poskyris