Nei ledu, nei bradu

Būtent taip Rusnės žmonės apibudina laiką, kai nebuvo jokių galimybių pasiekti didžiąją žemę:  ledas jau buvo per daug  iškorėjęs, kad žmogus juo galėtų eiti, o valtimi dar nebuvo galima praplaukti. Tą laiką rusniškiai Šaktarpiu vadino.  Kadangi per Šaktarpį salos gyventojai mėgdavo paūliavoti, senas tradicijas prisiminę Rusnės gyventojai paskutinį kovo savaitgalį kas dvejus metus Šaktarpio šventes  rengia.

Pavasario šaukliai

Nors sinoptikai žadėjo prastą orą, bet paskutinis kovo šeštadienis lyg užsakytas: nuo ryto švietė saulė, žadėdama Šaktarpio rengėjams ir svečiams puikią nuotaiką. Juolab, kad ir ledas seniai išplaukęs, o užlietos pievos atgijusios sugrįžtančiais paukščiai. „Jau galime pamatyti didžiulius žąsų, ančių, gulbių ir kitų paukščių būrius. Žinoma, gausiausias yra žąsų būrys, čia jų susirenka apie 20 000. Neatsitiktinai ši vieta tarptautinėje erdvėje įvardijama kaip paukščių karalija“, – apie pavasarinę paukščių migraciją pasakoja Nemuno deltos regioninio parko direktorius Ramūnas Lydis. Tad šįkart atvykusiems į Šaktarpio šventę parko darbuotojai pasiūlė iš arčiau pasižiūrėti į gausius žąsų būrius, susipažinti su jų rūšimis. Pasak parko direktoriaus, paukščiai Nemuno deltos regioninį parką mėgsta ne tik per pavasarinę ir rudeninę migraciją. Čia peri apie 170 rūšių paukščių. Tarp jų yra rūšių, kurios Lietuvoje peri tik čia – smailiauodegė antis, avocetė.

Tai, kad ši vieta yra svarbi keliaujančių sparnuočių poilsiui, kad čia peri gausus retų veislių paukščių būrys ir buvo viena priežasčių, prieš dvidešimt metų čia įsteigti regioninį parką. Tad šiais metais Nemuno regioninis parkas mini savo dvidešimtmetį ir laukia lankytojų susidomėjimo, nes tai vienintelis parkas Lietuvoje, kurį galima lankyti visomis susisiekimo priemonėmis: keliauti vandeniu, sausumos keliais važiuoti dviračių ir automobiliu ar net žingsniuoti pėsčiomis pajuntant gamtos artumą, galima pasidairyti ir iš paukščio skrydžio. Ir ne tik į paukščius, bet ir į turtingą kultūros paveldą. Tad nieko stebėtino, kad Nemuno deltos regioninio parko palapinė per šventę buvo įsikūrusi ant senojo Rusnės tilto. „Rusnė – sudėtinė mūsų parko dalis. Tai vienintelis Lietuvos miestelis, kuris yra įsikūręs saloje“, – pabrėžia parko direktorius Ramūnas Lydis.

Šventės rengėjams talkino savanoriai

Rengiant Šaktario šventę darbo netrūko ir programos „Tu ir aš – kartu mes galia“ Rusnės pagrindinės mokyklos savanoriams, juk kultūros renginiai ne mažiau svarbi savanorystės sritis. Tad jie padėjo ir svečius sutikti, ir amatininkams bei bendruomenėms įsikurti. Jie geranoriškai skubėjo padėti kiekvienam atvykusiam į rusniškių šventę.  Ir ne tik talkino. Jau iš vakaro prisikepę pyragų ir pyragėlių, kitų gardumynų jie rinko aukas Šv.Pranciškaus onkologijos centrui paremti. Tad kiekvienas nusprendęs pasmaližiauti rusniškių saldumynais, parėmė ir pirmojo Lietuvoje onkologijos centro, kuris teks psichologinę, dvasinę ir socialinę paramą sergantiems vėžiu ir jų artimiesiems, statybą.

Reikia leidinių apie Rusnę

Ant senojo Rusnės tilto buvo surengta fotografijų paroda „Potvynis ir žmonės“.  Šilutės viešosios bibliotekos Rusnės filialo bibliotekininkė Auksė Čėsnienė eksponavo apie šį kraštą arba šio krašto žmonių parašytas knygas. „Knygų niekada negana, bet labiausiai pasigendame leidinių apie Rusnę, jos žmones, šventes, čia esantį kultūros paveldą. Juk kiekvienas mūsų namas su istorija“, – sako Auksė Čėsnienė ir apgailestaudama priduria, kad tikrųjų rusniškių vos vienas kutas belikęs, tad reikėtų pasiskubinti jų atminimus užrašyti.

Šalia įsikūręs leidėjas Kęstutis Demereckas pritaria bibliotekininkės mintims. Jis pats, kaip juokauja, į Rusnę persikėlė jau antroje gyvenimo pusėje. Ne iš toli, iš Šilutės. Versdamasis knygų leidyba K. Demereckas stengiasi išleisti tokius leidinius, kokių iki šiolei dar nebuvo išleista. „O Rusnėje yra daug įdomių dalykų. Kad ir tiltas, ant kurio esame įsikūrę. Jis pastatytas už žmonių suaukotus pinigus apskrities viršininko Peterso dėka. Šis tiltas buvo mokamas. Tai buvo vienas gražiausių tiltų. Ir dabar ne vienas Europos leidinys publikuoja jo nuotraukas. Pasižiūrėkite, nei tokio brukio, nei žibinto kitur nerasite, tik Rusnėje“, – pasididžiavimo Rusne neslėpė K.Demereckas ir užsimena, kad šiam miesteliui reikia daugiau tvarkos.

Darbas meistrą giria

Į Šaktarpio šventę sugūžėję amatininkai kiekvienas savo darbu galėjo pasididžiuoti. Kas riešines numezgęs, kas iš medžio išskaptuotus namų apyvokos, kas puodus ar kitokius gražius pačių sukurtus dalykus pardavinėjo. Broliai Deivydas ir Modestas Krakiai iš Šilutės rajono Balčių kaimo atvežė iš metalo nukaltus dirbinius. Metalinės rožės, vynuogės kekės, vingrūs raštai, tarytum meistrų rankose ne metalas, o gerai įšilęs vaškas būtų buvęs. „Viskas rankų darbo, kiekvieną lenkimą reikia rankomis padaryti“, – apie savo darbus pasakoja vaikinai, iš metalo kalti visas tas grožybes pradėję prieš trejus metus. Sūnų darbais džiaugiasi ir tėvas Petras, pats tik prieš gerą dešimtmetį kalvystės ėmęsis. „Ūkyje visko prisireikia“, – pradžią prisimena Petras.

Šilutiškis Jokūbas Katauskas į Šaktarpį atvežė šeimos kuriamus raugintos keramikos dirbinius. Jo tėvai šią seną technologiją, naudotą dar tada, kai nebuvo atrasta glazūra, atgaivino ir dabar šie darbai – ne vien meno kūrinys, bet ir buičiai suteikiantys šilumos daiktai: arbatinukai, puodeliai.

Paragauti arbatos, užplikytos raugintos keramikos arbatinuke, siūlė žolininkė Valentina Baužienė. Ir ne bet kokios arbatos, o jos pačios rankomis išaugintos, jos pačios surinktos. „Apie 40 rūšių žolelių auginu pati savo darželyje. Nors darželis ir nedidelis, bet labai turtingas, – pasakoja šišioniškė Valentina. – Auginu ir prieskoninių žolelių, ir arbatai tinkančių. Šio krašto moterys labai mėgo valgius pagardinti mairūnu. Šišioniškių kepti kotletai išsiskyrė ypatingu skoniu, kurį suteikia ši prieskoninė žolelė. Mėsos patiekalus galima pagardinti čiobreliu. Mes patys labai mėgstame žuvienę pagardinti citrinine katžole. Ir arbatai ji tinka.“

Žolininkystė Valentinai – ne naujas užsiėmimas. Tai iš kartos į kartą perduodamas patyrimas. Jos mama augino ir rinko įvairias žoles, dabar jos dukra šalia sukasi.

Kaimai kvapais viliojo

Ir ne tik akį buvo kur paganyti. Net nežinodamas šventės vietos pagal kvapus galėjai ją nesunkiai atrasti. Vieni šviežiai rūkyta žuvimi gundė, kiti žuviene. Šyšos kaimo atstovas Aidas Ragelis bulviniais blynais viliojo. Juk Rusnė nuo senų laikų bulves augina. Jos čia anksčiausiai sodinamos, tad pirmosios šviežios lietuviškos bulvės iš čia į Lietuvos turgus keliaudavo ir keliauja, tad tarkuotų bulvių blynai – rusniškių mėgstamas patiekalas. Tik Aido blynai kiek kitokie. Jie su žuvimi, juk Rusnė pirmiausia žvejų kraštas, nors ir žemdirbyste nenusileidžia.

Seimo narys Remigijus Žemaitaitis, pasidžiaugęs, kad Rusnė jam – vaikystės prisiminimų miestas, kibo į rimtą darbą – didžiulėje keptuvėje jis spirgino rūkytą šoninę, o jai apkepus pylė išplaktus kiaušinius. „Mūsų kiaušinienė – iš natūralių produktų. Naminiai kiaušiniai, naminė šoninė. Mieste mes tokių produktų nebegalime nusipirkti“, – vartydamas kiaušinienę pasakoja Remigijus ir paaiškina, kad dar vienas Vorusnės kaimo bendruomenės ypatumas – ji pagardinta Rusnėje augančiomis žolelėmis.

„Mūsų Vorusnės kaimas seniausias Rusnėje, tik labai jau apnykęs. Iš 14 trobų tik 4 belikusios“, – apgailestauja R.Žemaitaitis.

Rusnė – gyvenimo būdas

„ Jau 15 metų gyvename Rusnėje ir neįsivaizduoju be jos savo gyvenimo. Kuo ilgiau čia būnu, tuo didesne mano gyvenimo dalimi ji tampa, – pasakoja Pakalnės kaimo bendruomei atstovaujanti Živilė Skirkevičienė. – Aš pati esu šilutiškė, o vyrą iš Aukštaitijos į šiuos kraštus parviliojau. Iki tol jis nežinojo šių kraštų, bet pamatęs pasakė, kad iš čia niekur nesikels.“

Solveiga Mockienė gimė ir augo Rusnėje ir niekur iš šio miestelio nenori išvykti. „Žinote, man Rusnė gražiausia ankstyvą pavasarį, kai pakyla vėjas ir pasklinda vandens kvapas“, – įspūdžiais dalijasi Solveiga.

Kol vieni vaišinosi, kiti pardavinėjo savo darbus, aikštės viduryje smagiai sukosi šokėjai, skambėjo muzika, dainos, padėkos žodžiai. „Smagu, kad tokia šventė vyksta, smagu, kad tą šventę rengia bendruomenė, – rusniškių kūrybingumu pasidžiaugia Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis. – Nors pagėgiškiai nemažai švenčių rengiame, bet mūsų šventės vyksta vasarą ir rudenį. Gal ką ir pavasarį sumanysime, nes tokie pavasariniai subuvimai – kaip skrydis po žiemos.“

Genovaitė Paulikaitė