Netrukus poezijos mylėtojus turėtų nudžiuginti nauja lietuvių poeto, fotografo, dramaturgo Juliaus Kelero knyga „Vėliau, gerokai vėliau“. Tai jau bus aštuntoji jo poezijos knyga. Eilėraščiai išversti į portugalų, rusų, slovakų, vengrų, bulgarų, anglų, švedų, lenkų, latvių, gruzinų, čekų, ispanų, japonų kalbas, publikuoti tų šalių periodiniuose leidiniuose bei antologijose.
Julius Keleras gimė 1961 metų kovo 3 dieną Vilniuje. Baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. 1989 metais priimtas į Ilinojaus valstybinį universitetą (JAV), kur 1992 metais jam suteiktas laisvųjų menų magistro laipsnis. 1992-1995 m. Julius dirbo Vilniuje, leidyklos „Lumen/Logos“ redaktoriumi ir vertėju. 1995-2001 m. Niujorke pranciškonų leisto savaitraščio „Darbininkas“ vyr.redaktorius. Nuo 1992 m. tarptautinio PEN klubo, nuo 1999 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos, nuo 2005 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Su Juliumi Keleru kalbasi www.manokrastas.lt redaktorė Genovaitė Paulikaitė.
–Juliau, ką pačiam reiškia poezija?
–Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad poezija yra daugiau negu žodžiai arba tai, kas pranoksta žodžius. Kultūra visada yra susijusi su poezija, metaforomis, perkeltinėm prasmėm. Jeigu to neatsitinka, tuomet kultūra lieka sausa, bedvasė, nekūrybinga. Rašydamas mėginu praplėsti kalbos lauką, kuris savo ruožtu plečia mane. Poezija – labai demokratiškas dalykas, ne veltui jos visuomet nekentė ir nekenčia diktatoriai, o daugeliui politikų ji labai svetimas daiktas. Kita vertus, visai nebūtina, kad visi ūmai pultų skaityti poeziją. Man kaip autoriui labai svarbu vienas dalykas: negalima niekinti neskaitančių, tačiau skaitantiesiems būtina padėti. Knygos turi tą galią.
– Greitai pasirodys, berods, aštuntoji paties poezijos knyga, o kada pradėjai rašyti eilėraščius?
–Rašau nuo penkiolikos metų.
– Ką manai, kokia vieta Lietuvos kultūroje šiuo metu tenka poezijai?
–Be abejonės, vieną svarbiausių – matoma tai ar ne. Poezija įkvepia net jos neskaitančius, ji pravalo visuomenės negatyvizmą, leidžia išskleisti sparnus. Tarkim, Maironio „Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme…“ ar neatveria mums nematomų vartų?
–Taip, poezija daugiau ar mažiau formuoja kiekvieną mūsų, bet vis labiau ji uždaroma siauresniame rate. Tarp visų šou, dvasią susinančių pramogų, poezijai nebelieka net podukros vietos. Ką reikėtų keisti?
–Visuomenės požiūrį, ypač jaunimo. Būtina mėginti įtikinti, kad skaitymas yra vienas svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime. Jeigu turėtume skaitančią, kultūrai atvirą valdžią, tikiu, korupcija būtų nugalėta, o žmonės neemigruotų. Svetur laimės nėra.
–Išsivysčiusiose šalyse kultūra sulaukia labai didelio mecenatų palaikymo. Tokių žmonių atsiranda ir Lietuvoje, bet mecenatystė Lietuvoje – kol kas kažkoks sunkiai apčiuopiamas dalykas. Kaip mūsų šalyje būtų galima ją pagerinti?
–Regis, kalbama apie mecenatystės įstatymą, nesu tikras, ar jis yra ir koks jis. Faktas, kad esama verslininkų, kurie remia menus, knygų leidybą. Kai kurie verslo žmonės yra atviri naujoms idėjoms, pritaria ir palaiko nykstančią lietuviškų knygų leidybą.
–Kas patį remia leidžiant aštuntąją poezijos knygą ir ar tos paramos užtenka?
–Lietuvos kultūros ministerija parėmė, tačiau lėšų neužteko. Dar noriu įrašyti CD, maždaug pusės valandos skaitymo, skaitysiu pats. O studijos valanda yra labai brangi. Dar, žinoma, nenorime leisti bet kaip, tad iškyla geresnio knygos popieriaus ir tinkamo viršelio problema. Gaila, viskas atsiremia į nemažus pinigus.
Nuotraukos autorius John Silver
