Nauji archeologiniai atradimai Verkių dvaro sodybos teritorijoje

Vilniuje, Verkių dvarvietės teritorijoje, Archeologijos projektų centro „Antiqua“ archeologai, kasinėdami parko šiaurės vakarinėje dalyje, rado XIII–XIV a. kapus. Šio laikotarpio kapinynas buvo aptiktas dar 2008 m., tačiau, siekiant tiksliau nustatyti kapinyno ribas ir jo datavimą, archeologiniai tyrimai pratęsti 2024 m. pavasarį. Archeologinių tyrimų vadovas – archeologas Robertas Žukovskis, užsakovas – Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcija. Radinius konservuos ir restauruos Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centras. Vilniaus mieste atliekamų archeologinių tyrimų radiniai pagal nustatytą tvarką perduodami į Lietuvos nacionalinį muziejų, kuris juos tvarko, saugoja ir eksponuoja.

Dar 2008 m., vykdant archeologinius tyrimus, Verkių dvaro sodybos viršutiniame parke aptikta 12 griautinių kapų. Du kapai – vyro ir moters – pasižymėjo gausiomis ir brangiomis įkapėmis, identiškomis rastoms XIII–XIV a. Kernavės-Kriveikiškio kapinyne. Vyro kapo radiniai šiuo metu eksponuojami parodoje „Lietuvos ištakos“ Lenkijos valstybės ištakų muziejuje Gniezne.

Tęsiant Verkių kapinyno archeologinius tyrimus šiais metais, rasti du griautiniai kapai. Vienas iš jų – vidutinio amžiaus moters. Moteris laidota nedeginta, su gausiomis ir išskirtinėmis įkapėmis, būdingomis XIII a. antrai pusei – XIV a. pradžiai. Galva buvo padabinta vainikėliu iš kelių eilių smulkių 5 mm ilgio žalvarinių įvijėlių. Kaklą puošė vėrinys, sudarytas iš žalvarinių įvijų, kaurų kriauklelių, metalinių kabučių ir, spėjama, stiklo karoliukų. Mirusiajai ant rankų užmauta po juostinę skardinę apyrankę, ant pirštų – žiedai. Mirusioji, tikėtina, buvo apsiausta skraiste, susegta žalvarine pasagine sege. Liemens srityje, kairėje pusėje, aptikti du raktai. Raktų dėjimo į kapus paprotys buvo paplitęs plačiame regione, jų reikšmė greičiausiai buvusi simbolinė. Kairėje kapo pusėje, prie dubens, buvo padėtas lipdytas ir apžiestas, linijomis ir bangelėmis dekoruotas keraminis puodas. O virš mirusiosios pėdų rastas vario lydinio žvangutis. Žvangučiai paprastai siejami su moterimis ir jaunomis merginomis, tikėta, kad, be puošybinės ir skambėjimo paskirties, jie turi ir apsauginių galių.

Siekiant nesuardyti kapo komplekso ir kiek įmanoma išsaugoti organinės (tekstilės, medžio, odos) ir neorganinės kilmės radinių informaciją, kapo pirminį konservavimą ir kapo iškėlimą (kartu su įkapėmis ir žemėmis) atliko Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro restauratoriai Sandra Garšvienė ir dr. Arūnas Puškorius. Radinys buvo pristatytas į Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centrą, kur kapo kompleksas tyrinėtas rentgeno spinduliais. Tyrimus atliko MB „Meno kūrinių tyrimai“ eksperto kategorijos restauravimo technologas Rapolas Vedrickas. Kitame rastame kape, kaip spėjama pagal įkapes, taip pat gali būti palaidota moteris. Verkių viduramžių kapinyne aptiktų įkapių tipai labai artimi ne tik XIII–XIV a. Lietuvos laidojimo paminklų radiniams, bet ir latgalių bei sėlių kapinynų medžiagai.

Dokumentuose Verkių vardas pirmą kartą paminėtas 1387 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos privilegijoje Vilniaus vyskupijai, kuriai Verkiai tuomet ir buvo dovanoti. Kaip matyti iš privilegijos teksto, Verkių vardu vadinamas administracinis vienetas – districtus, to meto kalboje reiškęs valdą. Verkių dvarvietės teritorijoje aptikti archeologiniai radiniai neabejotinai papildys ir suteiks naujų žinių apie XIII–XIV a. Lietuvos valstybės formavimosi laikotarpiu vykusius visuomenės socialinės struktūros pokyčius, viduramžių valdovo dvaro aplinkos formavimąsi, žmonių buitį, gyvenseną ir tikėjimą.