Apibrėžimas teigia, kad savanorystė – tai savo noru pasirinkta veikla už kurią nemokamas atlygis. Ir nors kalbant apie savanorystę dažniausiai galvojama apie kitą asmenį, kuris iš tos veiklos gauna naudą, ji naudinga ir pačiam savanoriui, nes įgauni naujos gyvenimiškos patirties, susiduri su kitų žmonių problemomis ir padedi jas spręsti.
Mes kiekvienas kasdien susiduriame su savanoriška veikla. Padedam mamai tvarkyti kambarius ar plauti indus, senyvo amžiaus kaimynei išnešti šiukšles ar nueiti į parduotuvę. Tai padaryti nėra sunku, tuo labiau, jei pagalvoji apie ateitį: jei padėsiu aš, padės ir man. Savanoriavau dalyvaudama projekte ,,Tu ir aš – kartu mes galia". Taip pat vasarą Šiauliuose vykusiose TAFISA sporto žaidynėse.
Ir nors mano gyvenimiška patirtis nėra didelė, bet pastebiu, kad mūsų šalyje nėra pakankamo dėmesio savanorystei – ne kiekviename mieste yra savanorių biurai, tuo pačiu nėra pakankamai informacijos apie savanorišką veiklą, galbūt todėl ji Lietuvoje plėtojasi lėčiau, nei kitose valstybėse.
Suaktyvinti savanorystę padėtų daugiau masinių renginių ar organizuojamos kokios akcijos, kurioje žmonės būtų kviečiami prisijungti prie savanoriškos veiklos.
Prie savanoriškos veiklos, manau, turėtų prisidėti visų amžiaus grupių žmonės. Todėl, kad jaunimas įgautų naujų įgūdžių, vyresnieji pasidalintų jau sukaupta savo patirtimi.
Savanorystė reikalinga visur, bet labiausiai socialiniai sričiai. Pagalba reikalinga vaikams, kurie auga be tėvų, vienišiems žmonėms ar žmonėms su negalia.
Jaunimui savanoriška veikla yra naujas gyvenimo pažinimo kampas. Tai savęs ir kitų pažinimas, pagalba kitam.
Savanorystė suteikia daug teigiamų emocijų, kurios padeda kasdieniame gyvenime.
Gabrielė Aleknaitė
