Naujam spektakliui kostiumus kuriantis Juozas Statkevičius: „Tai subtilaus skonio ir juodo humoro tragikomedija“

Juozas Statkevičius rodo generolo personažo antpečius

Kalbėtis su grožio karaliumi Juozu Statkevičiumi – reiškia patirti dar vieną emocinį išgyvenimą, nes kostiumų dailininkas įsupa tave į keisčiausių asociacijų pliūpsnį, pateikdamas begalę pavyzdžių, papasakodamas įkvepiančių nutikimų su aktoriais ir režisieriais. Pamėnkalnio gatvėje įsikūrusi jo ateljė jau šiandien garsėja savo išskirtiniais lankytojais ir, svarbiausia, gerais meistrais. Šis namas apskritai garsus – gal net vienas iš garsiausių Vilniuje. Jo istorija išsamiausiai papasakota literatūrologo Mindaugo Kvietkausko „Miesto fugoje“. Kokia talpi maža ištrauka, susijusi su šiuo namu: „1907–1908 m. žiemą Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Vilniuje lankė privačias lietuvių kalbos pamokas. Tikriausiai lipdavo į jas geležiniais laiptais, tais pačiais, kuriuos iki šiol puošia smuiko raktą primenantys ornamentai. Jo lietuvių kalbos mokytoja buvo mylimoji, būsima žmona Sofija Kymantaitė.“

Statkevičiaus ateljė – pirmame aukšte, bet energijos joje netrūksta. Aktoriai, papuolę į primatavimus, ilgai negrįžta į repeticijas, net sakoma, kad „kelią į teatrą pamiršta“.

Juozas Statkevičius atkūrus Nepriklausomybę tapo pirmuoju kostiumų dailininku, paveikusiu visą lietuvių teatro dailės istoriją. Ligi tol kostiumus kurdavo scenografai arba du dailininkai, galintys keistis vietomis. Jaunas režisierius Artūras Valuckis pakvietė Statkevičių kaip kostiumų dizainerį sukurti konceptualiai savarankišką kostiumų stilistiką spektakliui „Orkestras“ (1991). Per daugiau nei trisdešimt metų jis tapo pirmuoju mados dizaineriu, sugebėjusiu atidaryti ne tik savo ateljė, bet ir išvystyti ją iki pasaulyje išgarsėjusių mados namų. Jis rengia įvairių šalių prezidentes, garbingas ponias ir ponus, bet, svarbiausia, nuolat kuria teatrui. Teatro jis niekada neišdavė ir neišduos, nes teatre, ir būtent Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, prasidėjo jo karjera. Čia jis sukūrė kostiumus Oskaro Koršunovo „Senei 2“ (1994), Gintaro Varno „Jei praeitų keleri metai“ (1993), „Svetimas“ (1995), „Publika“ (1997 ir 2010), „Laikas ir kambarys“, (1997) „Gyvenimas – tai sapnas“ (2000), „Bakchantės“ (2013). Žiūrovai dar gerai pamena ir Jono Vaitkaus „Stepančikovo dvarą“ (1998), kurio unikalių personažų galeriją taip pat kūrė Juozas Statkevičius. Spektaklis perpildytoje Didžiojoje scenoje buvo rodomas net septyniolika metų ir kiekvienas aktorius su ryškiu kostiumu atliko savo ypatingą solo partiją.  

Su dailininku kalbamės premjeros – Roger Vitraco „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ – išvakarėse. Spektaklį režisuoja Gintaras Varnas, premjera – 2024 m. balandžio 11, 12 d.

Kuo Tau ypatinga ši Roger Vitraco pjesė „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“?

Tai – aukšto ir subtilaus skonio bei juodo humoro tragikomedija. „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ – itin aktuali iškraipytam, pakrikusiam, neteisingam, išprotėjusiam šių dienų pasauliui, todėl nenuostabu, kad subtilų, jautrų ir „įelektrintą“ skonį turinčiam režisieriui Gintarui Varnui tai įdomi medžiaga, įtraukianti visus aplinkinius, galutinai susukanti galvą, provokuojanti naujus apmąstymus. Tikiuosi stebuklo, nes spektaklis, pirmiausia, yra vizualinė visuma, elegantiška estetika. „Viktore…“ – puiki, įtikinanti aktorių vaidyba, jų kostiumų juodos spalvos kodai, – visa tai priverčia įsigilinti. Tiesiog tampa įdomu sužinoti, kuo gyveno pasaulis prieš šimtą metų.

Režisierius Gintaras Varnas pirmą kartą šią pjesę man perskaitė pliaže. Nupiešiau visų veikėjų eskizus, ko paprastai niekada nedarau, nes viskas labai keičiasi. Kai pamatau gyvą aktorių ir žinau, ką jis vaidins, tada suprantu, kad daug kas netinka, ką buvau sugalvojęs pirmame etape. Kuriant kostiumus, vienas iš svarbiausių dalykų – gyvas aktorius. Teatre vien meno nesukursi, kostiumai turi būti ir labai praktiški, nesiglamžyti, nes gerai išlyginti kostiumą taip pat reikia mokėti, o teatre ne kiekviena kostiumininkė moka tai daryti. Kitaip tariant, ką aš gaunu madoje, viską sudedu į teatrą. O tai taip pat suteikia šiuolaikiškumo, kito gylio ir matymo. Be to, labai svarbu, kad ir aktorius gerai jaustųsi, kad jam būtų lengva vaidinti. Reikia apgauti ir žiūrovus: kad kostiumai atrodytų „už milijoną“, o iš tiesų – viskas iš kažkur sunešta, surinkta, kaip ir „Viktoro…“ atveju. Generolui reikėjo tinkamų antpečių, amuletų, bet Lietuvoje nebuvo kur jų įsigyti. Teko ieškoti Paryžiuje ir, aišku, radau. Visa tai pirkau už savo pinigus, ir niekas sendaikčių turguje tau sąskaitos neišrašo. Vienas toks daikčiukas kainuoja dvidešimt–trisdešimt eurų, o kai paskaičiuoji, kiek nupirkta per daugiau nei trisdešimt metų, kai sukurta virš šimto spektaklių, tai supranti, kad pats ir esi didžiausias teatro rėmėjas. 

Teatruose labai daug kas keičiasi į blogą pusę. Net dekoracijų dirbtuvės be langų. Tai tas pats, kas siuvykla be siuvimo mašinų. Teatre atspalviai kartais sudaro esmę, ir visa tai reikia numatyti jau gamybos procese, naudojantis natūraliu apšvietimu.

Kiek Tau svarbus Vitraco pjesės sukūrimo laikotarpis – XX a. trečias dešimtmetis?

Veiksmas vyksta lygiai prieš šimtą metų. Belle Époque keičia Art deco, 1900 metų paroda  pribloškia pasaulį – ir dabar tokios parodos išverstų iš koto: viskas turi stebinti, jaudinti, pilna netikėtumų ir siurprizų, gyvenimas atrodo nepaprastas, lyg amžina šventė. Aišku, tai buvo skirta aukštajai visuomenei, aristokratams, stambiajai buržuazijai. Bet net ir darbo žmonių sluoksniui tai buvo naujas, įdomus laikotarpis, teatras, kabaretai, salonai buvo ypatingai svarbūs, nes dar nė kvapo nebuvo jokių internetų, jokių instagramų! Kino pramonė dar tik įgavo pagreitį. Štai tokiu metu ir atsirado ši pjesė.

Šį laikotarpį aš labiausiai mėgstu. Kai pažiūriu tų laikų kronikas, matau, kokie tie žmonės tikri ir gražūs. Kaip tuo laiku žmonės vertino savo šukuosenas, kaip gražiai jie dažėsi, neturėdami dažų pasirinkimo, kai buvo tik dūminiai šešėliai. Gražiausi šilkiniai bateliai… Rodos, praėjo tik šimtas metų, o atrodo kaip kosminis laikas. Todėl dabar džiaugsmas, kad galime žmonėms parodyti Vitraco pjesės sukūrimo laiką, ir ne kažkokiomis klišėmis, o sukuriant kiek įmanoma autentiškesnę aplinką – kostiumus, šukuosenas, grimą. Paradoksalu, galbūt teatrui to ir nereikėtų, bet žiūrovai viską mėgsta vertinti, lyginant su savo asmeniniu gyvenimu. Juk ne vienas pagalvoja, kad „mano servizas namie daug gražesnis“ ar „mano chalatas – iš daug geresnės medžiagos“. Žiūrovus teatras turi priblokšti: jie turi suprasti, kad daug ko nematė, tuo laiku negyveno, ir, garantuoju, kad teatre matydami šilkinį kimono niekada nesupras, šilkinis jis ar ne. Bet žiūrovai pamatys tikrą daiktą, o aktoriai gerai jausis su tuo svoriu – šilkiniais pamušalais, įvairiais kutais, ir vien dėl to geriau vaidins. Dabartiniame teatre dominuoja veikėjai, sėdintys ant unifikuotų sofų, vilkintys poliesterio chalatus, žiūrintys televizorių ir valgantys kukurūzus. Viskas daroma taip, kad tikrai neitume į teatrą. O Vitraco laiku tokių dalykų ir nebuvo. Moterys dėvėjo šilkines kojines, nebuvo jokio poliesterio. Pjesės laikmetis – nuostabus.  

Nemažai įtakos padarei visai šio spektaklio estetikai. Kaip gimė pati idėja?

1920 metai – tai naujo amžiaus pradžia, kada Paryžius tampa pasaulio kultūros ir meno centru. Čia ir art nouveau, ir art deco. Stiliai keičia vienas kitą, pereidami ir į architektūrą. Lygiai tas pats ir literatūroje. Atsiranda tam tikros sankryžos. Tos perdėto gražumo augalinės linijos perauga į funkcionalumą. Tarkim, ir Chanel madose – nuima visus korsetus, atsiranda trumpos suknelės, trumpo kirpimo šukuosenos – bubikofas. Šituos dalykus galima atpažinti ir Vitraco pjesėje.

Paryžiuje kaip tik tuo metu buvo rengiamos didžiulės parodos, pastatytas Grand Palais (atidarytas 1900), buvo statomi ištisi rajonai… Paryžius – tai kultūros mazgas su plačiai pasklidusio naujo, kitokio pasaulio apraiškomis. Picasso, Diagilevas, Nižinskis, Cocteau, Proustas, Isadora Duncan, – menininkai sukūrę kitokius, naujumu pribloškiančius dalykus, kurių vaisiais mes naudojamės iki šiol, kurių pasiekimai, išradimai daro įtaką ir šiandien.

Nancy Clara Cunard, Josephine Baker – menininkės, padariusios didžiulę įtaką XX a. pirmoje pusėje. 1920 metais juoda spalva atėjo į madą. Iki tol ji buvo grynai vyriška spalva. Todėl ir šiame spektaklyje juoda spalva – kaip protestas, kurį atspindi Viktoras ir Ester. Tai – siekis naujo, kitokio gyvenimo. Galvojant apie veikėjus, Viktorą ir Ester vadinau gotais. Pjesės gimimo laiku – 1928-aisiais – juoda spalva išsiskyrė valdžios vyrai, uniformuoti vienuoliai. Juoda spalva jokiu būdu nebuvo aukštuomenės moterų spalva. Tik vėliau Coco Chanel išgarsėjo savo sukurta „maža juoda suknele“!

Nors praėjo tik šimtas metų, ir štai – siurrealistiniai dalykai Gintaro Varno spektaklyje mus hipnotizuojančiai priverčia domėtis art deco estetika. Siurrealizmas ir dabar aktualus, įdomus, ir, žinoma, visai kitaip skamba mūsų šiuolaikiniame kontekste, įnešdamas pamirštas ir naujai skambančias kultūrines detales. Siurrealistinis kūrinys „Viktoras…“ stebina savo iki dabar aktualiu šiuolaikiškumu ir novatoriškumu. Jis puikiai įsipaišo į mūsų šiuolaikinį chaosą, įnešdamas daug netikėtų spalvų.

Pjesėje yra berniukas Viktoras ir mergaitė Ester. Jie ir keisti, o jų protestas – nematomas. O tai – kūrybiškai įdomu. Žiūrovai iškart galės perskaityti idėją. Vaikų kostiumų juoda spalva – ne šiaip sau, tai – avangardas. Juoda spalva tampa madinga, nes tai – tam tikras protestas. Teatre stebuklas įmanomas tik tada, jei tiksliai perteikiama kūrinio atmosfera, kuo tikslesni kostiumai, variacijos su plaukais ir grimu. Tinkamai aprengti, tinkamai nugrimuoti, sušukuoti, ir tinkamame interjere vaidinantys aktoriai gali sukurti stebuklą. Todėl mano pagrindinis tikslas – priversti žiūrovą patikėti. Teatras turi užburti, pritraukti, sukrėsti. Koks teatras bebūtų „senamadiškas“, jis atlieka labai daug funkcijų, jį sudaro daug ingredientų, o kad „kokteilis“ būtų skanus, jis turi būti padarytas iš tikrų dalykų – tada teatras bus gyvas.

Daug dirbai kartu su Gintaru Varnu, kuo jis išsiskiria iš kitų režisierių?

Tai vienintelis režisierius, kuris ypatingai tiksliai panaudoja jam pasiūlytus kostiumų variantus. Jis labai tiksliai perskaito pjeses ir jas išaiškina. Iškart supranti, ko jis tikisi. Aš esu tik pridėtinė spektaklio dalis. Aš turiu pataikyti, kad mano kostiumai padėtų tam, ką režisierius nori pamatyti.

O kokia Tavo koreliacija su scenovaizdžiu?

Man labai svarbi scenografija. Aš iškart sakiau, kokios spalvos man reikia. Visos kostiumų medžiagos yra surinktos, priderintos pagal konkrečią spalvą. Nebuvo lengva šią spalvą surasti. Bus tokia žalsvo, „pelėsinio“ Paryžiaus spalva. Apskritai, labai norėčiau sukurti scenografiją kokiam nors spektakliui, nes man labai įdomu. Aš visą laiką žiūriu spektaklius ir vis kažką noriu pataisyti.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre paskutinį kartą dirbai lygiai prieš vienuolika metų, – sukūrei kostiumus Gintaro Varno režisuotoms Euripido „Bachantėms“ (2013 04 24). Kažkada mūsų teatre buvai labai svarbus ir aktyvus, kaip jautiesi šiandien, sugrįžęs į šį teatrą?

Teatras labai pasikeitęs, jame nėra puikiojo, „juodojo“ sandėlio, kuriame buvo ispaniškos skaros ir visokie cariniai „šineliai“, iš kurio vis nugvelbdavome po kokią nors vieną sagą. Kai dariau kostiumus „Senei 2“ (1994), buvau dar jaunas snarglys, bet jau tada į teatrą vilkau viską. Statant spektaklį „Jei praeitų penkeri metai“ (1993), ne tik apkirpau kai kurias aktores, bet ir antakius „išravėjau“. Berengiant aktores, man vis ko nors pritrūkdavo, tai vis ką nors nugvelbdavau iš mamos: tai kokį lapės kailiuką, papuošalą, ar makiažo pieštuką. Net pasibaigus spektaklių rodymui nepavykdavo tų daiktų susigrąžinti, viskas kažkur dingdavo. Pamenu, kai mama ieškojo savo palto kailinės apykaklės, kuri į teatrą buvo išnešta prieš kokį trisdešimt metų… Jei kada nors gaučiau Nacionalinę premiją, viską atiduočiau mamai, nes visi karoliai, batai, organzos skarelės, šešėliai, lakas, – viskas į teatrą plaukė iš mamos, kuri kartais net neprisimindavo, tik po kurio laiko paklausdavo, kur dingo vienas ar kitas daiktas. Ir nesvarbu, kokioje santvarkoje begyventume, teatriniam kostiumui pinigų visada neužtenka. Manoma, kad teatre kostiumus galima pasiūti ir iš grindų skuduro. Aktorius nesukurs gero vaidmens, jeigu tik toks kostiumas – kūną badantis, nejaukus… Aktorius turi jaustis gražiu, tik tuomet jis galės gerai suvaidinti. Pavyzdžiui, apvilk aktorių Arūną Sakalauską juodais marškiniais, jis atrodys blankus, o baltais, – jis pradės žydėti kaip rožė. Aš visus kaip nuluptus žinau, visus jų pomėgius, norus…  

O kaip reikėdavo aktores padažyti? Juk nebūdavo jokių šešėlių, tai degindavome butelio kamštį! Daug visko buvo, bet galiu tik viena pasakyti, visi mano kostiumus mėgo, saugojo, gyrė ir džiaugėsi, o iš šimto spektaklių – tik du scenos kryžiai. Mūsuose ne pagal kostiumus, bet pagal tam tikrą eiliškumą skiriami apdovanojimai.

Bet dažniausiai kostiumų dailininkai apdovanojimus pelno priklausomai nuo spektaklio lygio. Nėra gerų kostiumų, jei spektaklis vidutiniškas.

Bet egzistuoja ir klišės: jei teatrai ne pagrindiniai, tai juose nieko gero ir negali būti. Todėl man labai skaudu dėl Kaune muzikiniame teatre įvykusio „Mozarto“, kuris liko nepastebėtas. O teatras kostiumams ir pinigų skyrė, ir medžiagos gražiausios, ir aktoriai labai gerai vertina.

Dirbau su didžiąja dauguma režisierių ir kiekvieną kartą stengiausi pakelti spektaklių kokybę. Negaliu kurti prastesnių kostiumų, matydamas, kad režisierius ne pats stipriausias. O kartais būna, kad tiesiog „iškrentu“ iš bet kokių vertinimų. Esu ne vieną žinutę gavęs apie tai.

„Viktorui…“ kostiumai buvo siuvami Tavo madų namuose. O Lietuvos nacionalinio dramos teatro siuvėjai taip pat labai geri. Koks buvo šio sumanymo įgyvendinimo procesas?

Šiuo metu visuose Lietuvos teatruose tokia tvarka: sandėly guli medžiagų likučiai, bet aš jų naudoti negaliu, nes viskas jau „suskaičiuota“, nurašyta. Taip ir su mano kurtais spektakliais, nuo kurių liko gražiausių šilkų, bet kitam spektakliui aš negaliu jų paimti. Ir tuo pačiu mes kalbame apie „tvarumo madą“. „Tvarumo madą“ dariau, kai statėme „Bohemą“ (2006), kai viską supirkau iš „skuduryno“, kai viską išardėme, išskalbėme ir persiuvome. Dabar – viskas nenuoširdu, nes „tvaru“ tapo tai, kai į sandėlį atėjęs jaunas dailininkas paima, pavyzdžiui, mano sukurtus kostiumus, persiuva sagas ir naudoja kaip „savo“ kostiumus. Dabar ant savo kostiumų siuvu etikę, nors, aišku, ją ir galima nuardyti. Keista, kad teatrai leidžia naudoti kostiumus net savo kultinių spektaklių. Niekas neturi normalių sandėlių. Pamenu Austriją. Vien medžiagų sandėlis teatre didesnis nei visi mano madų namai. Tūkstančiai medžiagų – šilkai, vilnos, iš kurių sukūriau 365 kostiumus, kai su Alviu Hermaniu kūriau Richardo Strausso operą „Danajos meilė“ (2016). Tuo metu nieko nereikėjo pirkti. Tai ir yra „tvari mada“. Teatro įstatymus gali kurti tik tie, kurie yra dirbę teatre ir gerai supranta jo specifiką.

Todėl ir nusprendžiau „Viktorą…“ kurti madų namuose, nes čia galiu keisti, eksperimentuoti, pasirinkti tiek medžiagas, tiek įvairias detales. Dėl kiekvienos mažiausios detalės lakstyti į teatrą – grynas laiko praradimas. O už prarastą laiką niekas nemoka. Kuriant savo erdvėje, viską gali keisti daug kartų. Turiu savo manekenus, savo teatrinę šviesą, o teatre, siuvykloje nėra teatrinės šviesos. O kaip tada patikrinti juodą spalvą? Kelios juodos ypač turi tikti viena prie kitos. Jos turi „sueiti“. Jau greit trisdešimt penkeri metai, kai esu teatre, todėl galiu sau leisti kostiumus siūti savajame ateljė. Man tai – labai svarbu!

Daugelyje šalių egzistuoja kostiumų sandėliai, iš kurių dailininkai gali pasirinkti ir filmams, ir spektakliams.

Taip, esu buvęs sandėliuose, kur su mašina gali važinėti. Turtingos šalys tuo ir skiriasi, kad turi kur laikyti kostiumus, kurie ir prižiūrimi, ir griežtai saugomi. Kadaise LNDT egzistavo „juodasis“ sandėlis, kurį saugojo ilgametė teatro vyriausioji kostiumininkė Eugenija Žakytė. Ji mane labai mylėjo, viską man duodavo. Pamenu, kai statant „Senę 2“, Eglei Mikulionytei parinkau lenkų laikų peleriną, nors ir sudūlėjusią, bet visą agatais nusagstytą. Jos suknelė – įliemenuota, juoda, su nutriušusiomis stručio plunksnomis, batų kulniukai – iš skardinių padaryti. Nors man tada buvo septyniolika metų, į tą sandėlį mane įsileisdavo, kitų ­– ne. Žakytė pamatė, kiek man tai svarbu, ir kaip kruopščiai bandydavau atgaivinti tuos išlikusius kostiumus ar jų detales. Iki šiandien man tai labai brangu.

O koks bus „Viktoro…“ grimas?

Dūminės akys, šviesus art deco veidas (kaip nespalvotame kine), mažos tamsios lūpos, juodi nagai ir kitos kiekvieno personažo individualios detalės. Kvepalai, auskarai, pilnas makiažas. Tai mano mylimiausias laikas. Nuo to kažkada prasidėjo ir mano teatras – pirmasis spektaklis „Orkestras“.

Spektaklį „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ kuriu ir dėl to, kad šiuo metu svarbu honoraras. Rudenį, rugsėjo 29 d. mano kolekcija Paryžiuje, Miesto teatre (Théâtre de la Ville) atidarys Lietuvos sezoną Prancūzijoje 2024. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, nors visą kolekciją turiu sukurti iš asmeninių lėšų.

Kas Tave įkvepia kūrybai?

Aš labai myliu teatrą ir aktorius, artistus – ne asmeniškai, o iš esmės! Aš ir pats artistiškas, ir man tai labai artima, galbūt tai pabėgimas nuo nuobodžios, monotoniškos kasdienybės.

Spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks balandžio 11, 12 dienomis. Spektaklis taip pat bus rodomas gegužės 16 d. ir birželio 19 d.

Daiva Šabasevičienė