Mes galime susikurti žydintį Rojaus sodą

Apie savanorystę, jos svarbą kiekvienos bendruomenės gyvenime su Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos Plungės viltis pirmininke Romualda Šimkuviene kalbasi Genovaitė Paulikaitė.

–Vadovaujate organizacijai labai gražiu pavadinimu, nes tikriausiai viltis ir yra tas jausmas, kuris padeda įveikti pačius didžiausius sunkumus, tad savanorystė jums tikriausiai kasdienybė?

–Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos Plungės viltis pagrindinis tikslas – realizuoti mūsų organizacijos tikslus. Turime 2 – 3 darbuotojus, kurie vykdo pagrindinius programos darbus, o visus kitus darbus atliekame savanoriškais pagrindais. Kadangi pati auginu neįgalų vaiką, labai gerai suvokiu, kad be savanorystės mes nepajėgūs įgyvendinti visų savo tikslų. Juk mūsų vaikai – amžini vaikai, nepriklausomai nuo jų amžiaus. Mums reikalinga labai didelė pagalba, nes, jei mes vien tik kalbėsime, kaip mūsų vaikams blogai, kaip daug ko jiems trūksta ir nieko nedarysime, nieko ir neturėsime. Svarbiausia daryti. Aš save laikau savanore, nes tos pareigos, už kurias mokamas atlyginimas, apima tik dalį visų darbų. Dirbu savo vaiko ir kitų vaikų labui.

–Tačiau, jei teisingai suprantu, savanoriaujate pačios bendrijos nariai, o ar sulaukiate savanorių iš šalies?

–Taip. Džiaugiamės, kad sulaukiame jaunų žmonių. Metų pradžioje pas mus pradėjo savanoriauti socialinius mokslus baigęs jaunas vaikinas – Vytautas Drungilas. Vaikinas baigęs mokslą negavo darbo. Buvo registruotas darbo biržoje. Labai draugiškas vaikinas. Jis kuria eilėraščius. Mėgsta teatrą. Kadangi bendrija turime savo teatro grupelę, jis pradėjo joje vaidinti. Vytautas labai šauniai sugebėjo bendrauti su kiekvienu žmogumi. Savanoriaudamas pasitikrino save, ar jis tikrai gali dirbti socialinį darbą. Kai rudenį Plungės socialinių paslaugų centras paskelbė darbuotojo konkursą, Vytautas jį laimėjo.

Vytautui išėjus mes sulaukėme kito savanorio. Pas mus atėjo savanoriauti Darius Gintauskas. Vaikinas domisi astrologija. Skirtingai nuo Vytauto, kuris labai lengvai randa kontaktą, Darius labiau linkęs į filosofinius apmąstymus. Įtraukėme į naują 2013 metų programą. Žinoma, iš gaunamų pinigų už pagalbą įgyvendinant programą, išgyventi neįmanoma, todėl raginu pasiieškoti dar kito uždarbio. Taip jau yra, kad darydamas gerus darbus privalai ir pajamų šaltinį turėti, nes be pinigų neišgyvensi.

Manau, jaunam žmogui savanorystė turi labai didelę įtaką susirandant darbą. Ypač, jei jis savanoriauja pagal pasirinktą specialybę. Pirmiausia jis pasitikrina, ar teisingą kelią pasirinko. Antra, susiformuoja darbo ir bendravimo įgūdžiai. Tarkime, žmogus linkęs mažiau bendrauti arba turi bendravimo kompleksų, sunkiau užmezga kontaktą, tačiau mūsų bendrijos nariai labai atviri. Jie prieina, apsikabina, negi jį atstumsi. Taip pamažu formuojasi atviro bendravimo įgūdžiai.

Trečia, darbdaviai kur kas noriau priima į arbą žmogų, kuris jau turi to darbo įgūdžių, yra save išbandęs.

–Tačiau savanoriauti gali ne vien jaunimas?

–Suprantama, darbingo amžiaus žmonėms sunkiau rasti laiko savanoriavimui. Darbas, šeima… Tačiau yra savaitgaliai, yra atostogos. Suprantama, reikia ir pailsėti, bet  jei mes gyvensime tik sau ir tik dėl savęs, nebus gerai. Kiek mes galime prisidėti gražindami aplinką. Tada mums nereikėtų vartyti Jehovos liudytojų žurnalų, kuriuose labai gražiai pristatomas rojus. Mes galime tą rojų susikurti savo kiemuose. Pasižiūrėkime, kokie dabar daugiabučių kiemai. O jie galėtų virsti žydinčiais sodais ir gėlynais, jei mes to imtumėmės. Savaitgaliais arba net ir po darbo visi to namo gyventojai išeina į kiemą ir jį tvarko: sodina medžius, gėles, juos prižiūri. Kol mūsų mikrorajonai atrodo taip, kokie yra dabar, tol galime teigti, kad mes neturime jokių pilietiškumo savybių. Mes neturime bendro supratimo, kaip galime gražiai tvarkyti savo aplinką. Graži aplinka kuria mūsų pačių gerumą. Gražioje aplinkoje keičiasi žmogaus požiūris, o kartu gerėja ir ekonominė situacija.

O ką turėtų daryti pensininkai? Pirmiausia nedejuoti. Jei jie šiandien gauna mažas pensijas, turėtų būti pilietiški ir pareikalauti didesnių pensijų, kad galėtų gyventi oriai. Tai būtų savanoriškas pilietinis judėjimas.

Pensininkai dar galėtų įsijungti į savanorišką veiklą senelių, vaikų globos namuose, socialinių paslaugų centruose. Ir jei senjoras per mėnesį skirtų 10 valandų savanoriškam darbui, jam tai nebūtų labai daug, bet nauda būtų didžiulė. Tai nereikalauja didelių žinių.

–Įsikalbėjus su nevyriausybinėmis organizacijomis matome, kad savanoriaujančių yra nemažai ir nemažai daroma puoselėjant Lietuvoje savanorystę, tačiau ji daugeliu atveju primena žaidimą atskirose smėlio dėžėse.

– Žaidimas savoje smėlio dėžėje labai priklauso nuo vadovo. Jei vadovas supranta, ko reikia organizacijai, kad ji klestėtų, to žaidimo savoje smėlio dėžėje nebelieka. Kai vadovas įsivaizduoja, kad suvienijus smėlio dėžes, jis praras galimybę sau padėti pliusiuką, galbūt praras savo įtaką, o jis nori būti vadovu mirk-atsikelk, atsiranda žaidimas savoje smėlio dėžėje. Taip dirbant prarandamas geriausias variklis, nes kuo daugiau turėsi draugų, tuo geresnių rezultatų pasieksi. Ir nereikia turėti baimių, kad pradėjus bendradarbiauti, kelios organizacijos susijungs arba kažkas pervilios žmones, nes anoje smėlio dėžėje žmonėms galbūt labiau patiks. Tos baimės sukuria nesveikos konkurenciją. Reikia dirbti taip, kad žmonės iš tavo smėlio dėžės neišeitų. Manau, žaidimas priklauso nuo vadovo.

–O Kiek narių vienija Plungės viltis

–Mūsų organizacijoje beveik 200 narių, o pačių neįgaliųjų 72.

–Žinau, kad vykdote įdomų projektą – aiškinatės rajono prasčiausių būstų savininkų.

–Praėjusių metų pabaigoje sužinojome, kad Žemaičių Kalvarijoje šeima gyvena jai nuosavybės teise priklausančiame būste, kuris visiškai netinkamas gyventi. Šeima įtraukta į probleminių šeimų sąrašus. Pas juos lankydavosi socialiniai darbuotojai, bet jie labiau žiūrėjo, kad mama tinkamai elgtųsi ir tinkamai atliktų savo pareigas. Tačiau jai niekas nepaaiškino, kad tada, kai nuosavybė nulinės vertės, tu gali stoti į eilę būstui gauti. Ta moteris senų seniausiai būtų gavusi kitą būstą, jei būtų žinojusi savo teises. Tada kilo mintis, kad jei taip gyvenančių ir savo teisių nežinančių žmonių yra viename kaime, savaime suprantama, kad yra ir daugiau šeimų, gyvenančių panašiose sąlygose. Mes labiau linkę apraudoti nelaimę, bet užbėgti nelaimei už akių nelabai esame linkę. Paraudoti lengviau. Kai vaikučius užgriūva namo stogas ar kai jie serga, nors sirgimo priežastys būna akivaizdžios daugelį metų, yra patogiau paverkšlenti. Kadangi nemėgstu žaisti viena savoje smėlio dėžėje, susisiekiau su Plungės rajono savivaldybe. Mums į talką atėjo Plungės rajono meras Albinas Klimas. Tik laikas buvo truputį nedėkingas, nes prasidėjo rinkimų laikotarpis, ir mes buvome priversti savo projektą kuriam laikui pristabdyti. Dabar vėl atnaujinome. Džiugina tai, kad seniūnijos labai atsakingai pasižiūrėjo į šią iniciatyvą ir talkina mums.

Žinoma, kaimo seniūnijose viskas žymiai paprasčiau, nes čia žmonės vienas apie kitą labai gerai žino, labai gerai žino, kas kokiose sąlygose gyvena, už kokio krūmo, kokia trobelė stovi. Situacija sudėtingesnė Plungėje. Nuėjusi į savivaldybę atsimušiau kaip į sieną. Man patarė kreiptis į Plungės būstą. Ir ten atsitrenkiau. Nėra informacijos, kiek Plungėje yra šeimų, kurios gyvena nuosavybės teise jiems priklausančiuose avariniuose būstuose, kurių patys nesugeba susitvarkyti, savivaldybė šiems žmonėms nei suteikia kito būsto, nei to suremontuoja. Patys žmonės nežino, kad jie gali kreiptis dėl būsto pagerinimo, nes galvoja, jei jau turiu palikimą, nors tas mano būstas nulinės vertės, bet man niekas nepadės. Eiti į valdžią, kažko prašyti jis nesiryžta, nes nelabai ir žino, ir nesitiki sulaukti pagalbos. Tad bandysime tokius būstus išsiaiškinti ir Plungėje.

Plungės būstas mums užgarantavo, kad tos patalpos, kurios jiems priklauso, prižiūrimos ir nekelia grėsmės jose gyvenančių žmonių gyvybei.

Labai gaila, kad Plungėje nėra tokios statistikos. Kai žmogui yra labai labai blogai, jis pats jau ir nebeieško tos pagalbos. Mes patys – socialiniai darbuotojai, savanoriai – turime tuos žmones atrasti. Kol žmogui yra blogai, bet dar ne labai labai blogai, jis eina ir prašo: padėkite, man yra blogai. O kai jam pasidaro visiškai blogai, jis nugrimzta į neviltį, neretas pradeda girtauti, ir psichika nereto sutrinka. Užsidaro toks žmogus savyje, apšepęs, nesiprausęs, pro langus vėjai pučia, namas visiškai griūva. Tenka tokių matyti. Ir kaimuose yra tokių apleistų žmonių. Tiesa, jų būstai grėsmės gyvybei nesukelia, tik tie būstai labai apleisti, nes kai žmogus apimtas nevilties, jis nebesitvarko.

–Gerai, išsiaiškinote, o kas toliau?

–Pirmoji išvada, kuri gimsta po pasivažinėjimo po kaimus, yra tai, kad  trūksta socialinių darbuotojų, kurie tokiems žmonėms padėtų susitvarkyti savo buitį. Savanorystės pagrindais jiems galėtų padėti nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės. Juk jų yra kiekvienoje seniūnijoje. Ir ne po vieną.

Bendruomenės labiau mėgsta dainuoti ir šokti, kartu pasilinksminti, bet padėti vienas kitam nelabai. Reikėtų jų didesnio pilietiškumą. Mokykimės pastebėti, kaip gyvena šalia mūsų esantys žmonės. Dabar laikraštyje parašo, kad surengė vakaronę, dar besilinksimančių nuotrauką įsideda ir jau teigia, kad bendruomenė veikia. Vaidinimai, dainavimas, šokiai neturėtų užgožti esmės, kas mes esame ir ką mes turime daryti.

Ir dar, manyčiau, kad turi atsirasti pilietinis judėjimas, kuris žmonėms išaiškintų jų teises, nes dabar labai daug žmonių jų nežino.

Esu įsitikinusi, kad pilietinis judėjimas, savanorystė gražinant aplinką yra du pagrindiniai varikliai gerovei sukurti.