Konkurso nugalėtojas – Šiaulių Lieporių gimnazijos abiturientas

 

Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos lėšomis projekto TAPK programai  „Tu ir aš – kartu mes galia” artėjant į pabaigą, paaiškėjo pažymėjimų dizaino konkurso nugalėtojas. Tai – Šiaulių Lieporių gimnazijos abiturientas Ignas Janulis, kurio net trys iš pateiktų keturių darbų buvo pripažinti geriausiais. O pagal vieną jo projektą, surinkusį daugiausia balsų bus išspausdinti pažymėjimai, kuriuos gaus programos dalyviai. Pakalbintas vaikinas prisipažino, kad sudalyvauti šiame konkurse paskatino draugai, o laimėjimas, nors ir nesukėlęs jausmo, kad yra geresnis už kitus, labai džiugina, nes ateitį ketina sieti su grafiniu dizainu. Sužinojus Igno požiūrį į meną, galima lengvai padaryti išvadą, kad tai – charizmatiškas bei savo nuomonę turintis jaunasis menininkas. Igną kalbina Sigita Bukantaitė.

 

–Kaip nusprendei dalyvauti programos baigimo pažymėjimo konkurse?, O gal kažkas paskatino?

 

–Įsirašęs į programą „Tu ir aš – kartu mes galia“, nusprendžiau dalyvauti savanoriškoje veikloje. Lankantis seminaruose ir kituose užsiėmimuose, išaiškėjo, kad projektas skelbia baigiamųjų pažymėjimų dizaino konkursą. Draugai pradėjo raginti, todėl pagalvojau: „Kodėl gi nepabandžius?“

 

–Gal esi panašiuose konkursuose dalyvavęs anksčiau?

 

–Deja, bet panašiuose konkursuose nesu dalyvavęs, nes jų paprasčiausiai nebūna. Arba būna tokie, kuriuose mano grafinio dizaino įgūdžiai kol kas per silpni.

 

–Ar tikėjaisi laimėti?

 

–Taip ir norit išpešt atsakymą: „Taip, tikėjausi“… Iš dalies ir tikėjausi, ir nesitikėjau. Kai buvo publikuotas mano darbas, stebuklingai atsirado nemažai balsų (dėl ko labai nustebau), todėl pradėjau pats visur viešinti savo darbą ir taip surinkau reikiamus balsus. Galutinė išvada – tikėjausi, bet tik dėl to, kad stengiausi publikuoti ir rinkti balsus.

 

–Kaip jauteisi sužinojęs, kad  nugalėjai?

 

–Jaučiausi ir kol kas jaučiuosi lygiai taip pat kaip prieš išsiunčiant darbus į konkursą. Nesijaučiu kažkokia žvaigžde ar pasaulio valdovu. Tiesiog galvoje sukasi mintis, kad esu laimėtojas. Gal tik kol kas, kol nepamačiau atspausdintų diplomų su mano maketuotu dizainu ir inicialais ant jų. (Juokiasi).

 

–Kokie tavo  planai? Su kokia sritimi žadi sieti ateitį?

 

–Mano atities planai turbūt kaip ir kiekvieno abituriento – įstoti į universitetą ir pradėti studentišką gyvenimą. Dokumentai į aukštąją mokyklą jau senokai išsiųsti, bet vis dar

laukiu atsakymo. Savo ateitį įsivaizduoju tik siejamą su menu. Todėl pasirinkau širdžiai artimą profesiją – grafinį dizainą. Pirmasis mano laimėjimas šitoje srityje – būtent šis konkursas! Labai džiugu!

 

–Kodėl būtent grafinis dizainas  tau artimiausias?

 

–Nė nežinau. Tiesiog jaučiu, kad kažkoks magnetas mane traukia link šios srities. Gal dėl to, kad galiu išreikšti save, parodyti savo požiūrį visuomenei. Žinoma visada malonu, kai savo darbus pamatai kažkur viešumoje ar reklamoje (su kuo ir siejasi grafinis dizainas) – žurnaluose, stenduose, televizijoje ir panašiai.

 

–Kas tau yra menas?

 

–Chm… Sunku apibūdinti. Sakyčiau saviraiška, bet skamba nuobodžiai. Galbūt sielos laisvė.

Vinguriuotų minčių laisvė. Tos dėžutės, į kurią mus įtalpina pasaulis, susprogdinimas. Mene tu gali daryti bet ką ir vis tiek būsi kažkieno įvertintas. O įvertintas būsi dėl to, kad žmonėms padarysi kažkokį įspūdį: gerą ar blogą, nuoširdų ar šlykštų, įkvepiantį ar pasišlykštėjantį. Menas labai abstraktus dalykas. Nė nežinau, kaip tai reiktų tiksliau apibūdinti.

 

–Kokia tavo nuomonė apie meno padėtį šiuolaikinėje visuomenėje?

 

–Esu pasipiktinęs šiuolaikinės visuomenės požiūriu į meną. Pilkoji visuomenės dalis į menininkus žiūri kaip į raupsuotuosius. Gaila, kad Jų niekas nesupranta ir nė nenori suprasti. Visi menininkai pagal juos – keistuoliai, atsiskyrėliai. Lietuvoje, o ypač Šiauliuose, menas nėra labai plačiai propaguojamas (na, galbūt Vilniuje jo kiek daugiau). Labai dėl to gaila.

 

–Iš kur, jei ne paslaptis, semiesi įkvėpimo?

 

–Vienareikšmiškai iš muzikos, knygų, meno parodų ar tiesiog kūrinių, kitų menininkų ir dizainerių. Taip pat filmai daro didelę įtaką mano kūrybai.

 

–Koks žmogus, tavo nuomone, yra perspektyvus menininkas? Kokiomis savybėmis jis turi

pasižymėti?

 

–Manau, kad perspektyvus menininkas neturi būti spraudžiamas į jokius rėmus. Bet turi

pasižymėti šiokiomis tokiomis savybėmis. Jis gali būti ir be aukštojo išsilavinimo, bet daryti geresnius darbus nei visame pasaulyje žinomas menininkas. Bet, žinoma, jis privalo domėtis menu, naujienomis ir šiais laikais mene vyraujančiomis tendencijomis. Turėtų mėgautis knygų skaitymu, nes tik iš ten kyla geriausios mintys, skaitydamas knygas tu lyg ir leidiesi į įsivaizduojamą kelionę, kurioje gali pastebėti vaizdinius, vėliau virsiančius į tavo meno kūrinius. Perspektyvus menininkas privalo turėti tvirtą požiūrį ir jį ginti, kad ir kas benutiktų. Jo venomis privalo tekėti meilė menui. Jis turi mėgautis procesu, kai tapo ar tiesiog kuria. Perspektyvus menininkas – menininkas, kuris kuria.

 

–Ar turi idealą ar autoritetą?

 

–Kažkokio konkretaus idealo neturiu. Net nežinau, į ką galėčiau lygiuotis, ar siekti jo aukštumų. Gal tai ne autoritetas ar idealas, kiek žmogus, iš kurio semiuosi įkvėpimo. Vienas  tokių žmonių yra rašytojas Paulo Coelho. Taip pat sąraše – Salvador Dali ir Pablo Picasso.

 

–Koks tavo gyvenimo moto?

 

–Jau keletą metų vadovaujuosi Pablo Picasso aforizmu: „Kiekvienas vaikas yra menininkas, problema tame, kaip išlikti menininku užaugus“. Visi mes esame vaikai, kol mūsų neįvertina. Kai gauname gerus įvertinimus ar sulaukiame kritikos, mes pradedame augti. Jei dar domimės menu – mes augame dvasiškai ir išliekame menininkais užaugę.