Kokią žinią perduoda šventųjų ašaros?

Šventųjų statulos, ikonos ir relikvijos visada garsėjo stebuklais. Yra daugybė liudijimų, apie tai, kaip jos gydo ligonius, išsprendžia painias gyvenimo situacijas, suteikia palengvėjimą širdžiai. O kartais jos pravirksta tikromis ašaromis ar apsipila krauju. Dėl nepaaiškinamų priežasčių ypač dažnai tai nutinka Italijoje.

­Vienas iš labiausiai žinomų šventųjų kraujavimo atvejų yra šv. Januarijaus stebuklas Neapolio katedroje. Čia dviejuose hermetiškai uždarytuose stiklo indeliuose saugomas sudžiuvęs ir sukrešėjęs šventojo Januarijaus kraujas. Vieną kartą per metus indų dugne esantys rudi žvyneliai staiga atgyja, virsta skaisčiai raudonu skysčiu, o jo kiekis uždarytuose indeliuose padidėja. Katalikai yra įsitikinę, kad tai šventojo Januarijaus, Benevito vyskupo, kuriam 305 metais romėnai nukirto galvą, kraujas. Vykdant bausmę tikėjimo kankiniui, vienai moteriai pavyko į stiklinį buteliuką surinkti jo kraują ir išsaugoti kaip relikviją. Stebuklas Neapolio katedroje kartojasi nuo 1389 metų. Mokslininkams neleidžiama paimti šventosios relikvijos mėginių, tačiau spektrinės ekspertizės metodu nustatyta, kad skystis tikrai yra žmogaus kraujas. Kasmet vykstantį kraujo virsmą iš sudžiuvusio į skystą gali patvirtinti tikintieji, bažnyčios atstovai, o taip pat ir gydytojai, ne vieną sykį stebėję šį fenomeną. Neapolio katedros lankymą į savo keliones įtraukia ne tik piligrimai, bet ir skeptikai, siekiantys demaskuoti stebuklą. Tačiau kol kas šiam reiškiniui jie neranda paaiškinimo.

Kitas fenomenas – verkiantis Madonos su kūdikiu paveikslas, 1953 metais sujaudinęs visą Siciliją. Reljefinis Madonos paveikslas padovanotas vestuvių proga Antoninai ir Andželui Januziams iš Sirakūzų. Pora nebuvo labai religinga, tačiau gerbdami dovaną, pasikabino paveikslą kambaryje prie lovos. Netrukus jaunavedžiai pradėjo lauktis pirmagimio. Antoninos nėštumas nebuvo lengvas, ją kamavo toksikozė, pasireiškianti taip pat ir regėjimo sutrikimu. Pabudusi 1953 metų rugpjūčio 29-osios rytą moteris kurį laiką negalėjo nieko matyti. Kai regėjimas grįžo, jos akys buvo nukreiptos į šventąjį paveikslą. Moteris aiškiai matė Madonos skruostais besiritančias ašaras. Iš pradžių nepatikėję Antoninos žodžiais, šeimos nariai netrukus patys įsitikino stebuklu. Suėjo kaimynai. Paveikslas buvo nukabintas, apžiūrėtas iš visų pusių, įsitikinta, kad jis niekaip  nepažeistas, ašaros nėra išorinė apgavystė, o plūsta iš paties paveikslo. Žinia apie šį stebuklą nepaprastai greit pasklido po visą Siciliją, sukeldama saloje masinę religinę isteriją. Bažnyčios atstovai iš pradžių pranešimą įvertino su nepasitikėjimu. Ištirti keisto reiškinio susirinko ir kunigai, ir mokslininkai. Ištyrus Madonos skruostais tekančio skysčio sudėtį paaiškėjo, kad jis ničniekuo nesiskiria nuo tikrų žmogaus ašarų! Stebuklo faktas buvo oficialiai pripažintas, o stebuklingasis paveikslas pastatytas specialiai jam įrengtame altoriuje (Santuario Madonna Delle Lacrima), kur Madoną, nors jau nebeverkiančią, ir šiandien gali aplankyti tikintieji.

Dar vienas panašus atvejis įvyko 1971 sausio mėnesį. Nedidelio Maropačio miestelio advokatas pastebėjo, kad iš kambaryje ant sienos kabančio Madonos paveikslo laša raudonas skystis.  Nustebęs teisininkas matė, kad jis sunkiasi iš po ikoną dengiančio stiklo – tiesiai iš Madonos akių, o taip pat ir prieš ją klūpančių šventųjų plaštakų ir pėdų. Vyriškis kreipėsi ir į bažnyčią, ir į policiją. Kriminalistai paėmė skysčio pavyzdžius ir atlikę ekspertizę patvirtino – tai žmogaus kraujas. Apgavystės versija buvo atmesta – kraujas tekėjo iš šventojo paveikslo net ir tada, kai jis buvo užrakintas policijos seife.

Ilgiausiai už visas verkė 40 cm dydžio gipsinė  Dievo Motinos skulptūrėlė 1994 į Italiją atvežta iš Bosnijos. Kruvinos ašaros jos skruostais tekėjo nuo 1995 m. vasario 2 iki kovo 17. Verkiančią Madoną matė daugybė žmonių, tarp jų ir vyskupas. Tuo metu Balkanuose vyko kruvinas karas, todėl manyta, kad ji apverkia nekaltas karo aukas.

Dar vienas kruvinų ašarų atvejis užfiksuotas palyginti neseniai – 2002 metais Mesinoje (ir vėl Sicilija!). Tūkstančiai tikinčiųjų skubiai išsiruošė į šį uostamiestį, išgirdę, kad kruvinomis ašaromis pravirko miesto centre stovinti tėvo Pijaus statula. Padrės ašaras pastebėjo atsitiktinis praeivis. Jis pakvietė vietinį dvasininką, kuris paprasčiausiai nuvalė nuo statulos veido raudoną skystį, manydamas, kad tai kažkieno negražus pokštas. Tačiau kraujas ant tėvo Pijaus veido atsirado vėl. Labai greit pasklido žinia apie stebuklą – tam pasitarnavo ir žinutė vakarinėse naujienose. Naktį į Mesinos centrą susirinko apie du tūkstančius žmonių. Ekspertai paėmė skysčio pavyzdžius tyrimams, tačiau jų rezultatai paskelbti nebuvo. Reikia pažymėti, kad tėvas Pijus – vienas iš labiausiai Pietų Italijoje gerbiamų dvasininkų. Jis buvo pirmasis bažnyčios atstovas savo parapijiečiams pademonstravęs stigmas – kraujuojančias žaizdas ant savo plaštakų ir pėdų kaip tik tose vietose, kur vinys buvo persmeigę Kristaus kūną. Tėvas Pijus mirė 1968 metais, o 2001-aisias Vatikanas jį paskelbė šventuoju.

Ko verkia šventieji? Popiežius Pijus XII, 1954 metais kalbėdamas per radiją apie verkiančios Madonos stebuklą, sakė: „Galime tik patvirtinti įvykio tikrumą. Bet vargu ar žmogui lemtą perskaityti mįslingą žinią, perduodamą šiomis ašaromis“.

Dalia Motik