Dr. Jurgita Venckienė: kokią reikšmę bendrinei lietuvių kalbai turėjo valstybinės kalbos statusas

Rugsėjo 14 dieną į Seimo Konstitucijos salėje vyko iškilmingas valstybinės lietuvių kalbos šimtmečio minėjimas. Jame valstybinės kalbos statuso reikšmę bendrinei lietuvių kalbai analizavo Lietuvių kalbos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Jurgita Venckienė. Skelbiame jos minėjimo dalyviams padarytą pranešimą.

Kaip valstybinės kalbos statuso suteikimas paveikė lietuvių bendrinės kalbos raidą?

Pirmieji raštai lietuvių kalba pasirodė XVI a., senosios raštijos tyrėjai yra nustatę, kad iki XIX a. jie rašyti ir spausdinti trimis rašomosios kalbos variantais, tradiciškai vadinamais rytietiškuoju, vidurietiškuoju, ir Rytų Prūsijos. Per keletą amžių nė vienas iš jų nesustiprėjo tiek, kad nukonkuruotų visus kitus – taptų standartine lietuvių kalba. Tai buvo standartizuotų rašomosios kalbos variantų raidos etapas.

Tuo metu šnekamoji lietuvių kalba gyvavo kaime, ją vartojo miestiečiai ir kai kurie smulkieji bajorai.

Viešajame gyvenime, kanceliarijoje vartotos kitos kalbos – slavų kanceliarinė, lotynų, paskui lenkų, o XIX a. – rusų kalbos

XIX a. pradžioje kilusio lietuviško sąjūdžio, dar vadinamo Žemaičių sąjūdžiu, atstovai pradėjo galvoti apie bendrą, visiems lietuviams vienodą kalbą, jos pagrindu Antanas Klementas, Dionizas Poška, Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius ir kiti siūlė žemaičių patarmes. Poška kalbos standartui nustatyti net siūlė įkurti atitinkamą komisiją.

XIX a. antroje pusėje bendros kalbos idėją kėlė Antanas Baranauskas. Jam atrodė tinkama rašte derinti tarmes – sukurti rašomąją kalbą, kurios rašmenys rodytų tarminius garsų skirtumus, o raštą kiekvienos tarmės atstovai galėtų skaityti savaip. Tuo pačiu keliu ėjo ir jo mokinys Kazimieras Jaunius.

Tačiau XIX a. bendros kalbos idėjos plačiau nepaplito.

Pokyčių atsirado paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais.  Prasidėjus tautiniam atgimimui, visiems lietuviams bendros vienodos kalbos poreikis tapo svarbus ir didelis. Tyrėjai yra pastebėję, kad tarmės bendrinei kalbai pasirinkimo laikotarpiu ryškiausi būna visai nelingvistiniai bendrinės kalbos kūrėjų tikslai (nacionalinė vienybė, dekolonizacija). Carinės Rusijos okupacijos ir spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo sąlygomis lietuviškos periodikos leidėjai vienodą, bendrą kalbą suvokė kaip vienijantį veiksnį, tautos simbolį.

Kalbant apie mūsų kalbos istoriją svarbu pasakyti, kad nuo XIX a. paskutiniųjų dešimtmečių akivaizdžiai matyti bendrinės kalbos atsiradimo, kūrimosi aspektai, būdingi visoms standartinėms kalboms: tarmės bendrinei kalbai pasirinkimas, kalbos normų nustatymas – kodifikacija, jos funkcijų tobulinimas ir priėmimas visuomenėje.

Dažnu atveju kalbos standartu imama sostinės kalba. Lietuvoje miestuose XX a. pradžioje gyveno tik per 20 proc. gyventojų, jie buvo dvikalbiai arba trikalbiai. Vyravo vietinis lenkų kalbos variantas, taip pat rusų, jidiš kalbos, lietuvių kalbos vartota nedaug. Tad prestižinės kalbos centru nei Vilnius, nei Kaunas negalėjo tapti.

Lietuvių bendrinės kalbos pagrindą pasirinko pirmųjų lietuviškų laikraščių – Auszros, Varpo – leidėjai. Tai buvo vakarų aukštaičių tarmės variantas. Priežasčių tokiam pasirinkimui buvo ne viena. Stipri Vakarų Aukštaitijos ekonominė padėtis, iš jos kilę nemažai patriotų inteligentų, bendradarbiavusių nelegalioje lietuviškoje spaudoje. Svarbi ir  Rytų Prūsijos raštijos tradicija. Čia raštams jau nuo XVII a. buvo naudojama iš esmės ta pati tarmė: ja rėmėsi ir pirmoji, 1653 m. Danieliaus Kleino lietuviška gramatika. Dėl spaudos draudimo XIX a. antroje pusėje lietuviški spaudiniai buvo nelegaliai spausdinami ir vežami iš Prūsijos. Pirmųjų laikraščių leidėjams, ieškojusiems pagrindo bendrinei kalbai, buvo praktiškiau naudoti tą pačią kalbos atmainą. Tai buvo stipriausias ir įtikinamiausias lietuvių rašomosios kalbos pavyzdys.

Be to, Rytų Prūsijos lietuvių tarmė pristatyta ir svarbiausiose XIX a. lietuvių kalbos gramatikose, kurias parengė Augustas Schleicheris ir Frydrichas Kuršaitis. Schleicheris vakarų aukštaičių tarmę moksliniu požiūriu vertino labiau už kitas, nes ji buvo išlaikiusi sveikesnes žodžių galūnes. Periodikos leidėjams šios gramatikos tapo pamatiniais veikalais.

1901 m. išėjusi Petro Kriaušaičio (Jono Jablonskio) Lietuviškos Kalbos Gramatika vakarų aukštaičių tarmės normas įtvirtino, taigi atliko bendrinės kalbos normų kodifikavimo funkciją. Kalbos standartas tapo lengviau prieinamas, išmokstamas, įdiegiamas. Vis dėlto galime kalbėti tik apie simbolinę kodifikaciją. Taip,šia gramatika ėmė remtis spauda, jos normos per spaudą pasiekė  skaitančią visuomenės dalį, tačiau pačios  gramatikos egzempliorių nebuvo daug, jos nemokyta mokykloje, nevartota viešajame gyvenime.

Galutinė, kritinė bendrinės kalbos normų kodifikacija sietina su 1922 m. išėjusia Jablonskio Lietuvių kalbos gramatika.  Švietimo ministerija ją patvirtino kaip norminę ir privalomą Lietuvos mokyklose. Beje, daugumas Jablonskio gramatikos terminų įsigalėjo: kalbos ir sakinio dalių,  linksnių, įvardžių rūšių, laikų, skyrybos ženklų pavadinimai ir kt.

Nuo pat tarmės bendrine kalba pasirinkimo pamažu vyko jos funkcijų tobulinimas, nors spaudos draudimo sąlygomis besiformuojančios bendrinės kalbos funkcijos negalėjo plėtotis laisvai. Panaikinus spaudos draudimą, padaugėjo periodinių, grožinės ir mokslinės literatūros leidinių, pradėjo formuotis funkciniai kalbos stiliai.

Atkūrus Lietuvos valstybę lietuvių kalbos funkcijos ėmė plėstis ypač sparčiai, augo vartojimo sfera – ji ėmė funkcionuoti ten, kur anksčiau jos nebuvo – viešajame, administraciniame valstybės gyvenime, mokyklose – nuo pradinės iki aukštosios, pateko į kariuomenę, taip pat katalikų bažnyčią.

Iš lietuvių kalbos vartosenos viešajame gyvenime pavyzdžių galima paminėti 1919 m. sausio mėnesį priimtą Laikinąjį teismų įstatymą, kuriame nustatyta, kad „Teismas atliekamas lietuvių kalba; ta kalba rašomi protokolai ir sprendimai.“

1920 m. vasario 6 d. pasirodė ministro pirmininko Ernesto Galvanausko ir vidaus reikalų ministro Eliziejaus Draugelio įsakymas, kuriame buvo nustatyta, kad dokumentuose ir oficialiuose raštuose asmenvardžiai ir vietovardžiai turi būti rašomi nelaužant lietuvių kalbos dėsnių, būtent taip, kaip jie yra lietuvių kalba tariami ir lietuvių kalbos fonetikos dėsniais sekant.

Tai tik pora pavyzdžių. Lietuvių bendrinė kalba pradėta vartoti visose viešojo gyvenimo srityse. Suprantama, kad ypač reikėjo administracinės, specialiosios terminijos, tam dar 1921 m. pavasarį įkurta terminologijos komisija.

Kaip šiandien jau ne kartą sakyta, 1922 m. rugpjūčio mėn. 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje buvo įtvirtintas lietuvių kaip valstybės kalbos statusas. Pirmasis skyrius  „Bendrieji dėsniai“ apėmė nuostatas dėl pagrindinių valstybės charakteristikų, jo  6 straipsnyje paskelbta, kad „Valstybės kalba – lietuvių kalba“. Tokia pati nuostata buvo įtvirtinta ir 1928 m. Lietuvos valstybės konstitucijoje. Panašiai ši nuostata skambėjo ir 1938 m. Lietuvos konstitucijos 7 straipsnyje: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba.“

Kaip minėjau, nuo valstybės atkūrimo lietuvių kalbos standartizavimo procesai, o ypač funkcijų tobulinimas, iš tiesų jau buvo įsibėgėję, o valstybinės kalbos statutas turėjo suteikti naujų impulsų ir tapti svarbiu akstinu judėti toliau.

Valstybinės kalbos nuostatos buvo patvirtintos įvairiais teisės aktais.

Štai Vietos savivaldybės įstatyme akcentuota, kad vietos savivaldybės kalba yra lietuvių kalba. Seniūnai, viršaičiai ir burmistrai, kiti tarnautojai, apskričių ir miestų tarybų nariai turėjo mokėti lietuvių kalbą žodžiu ir raštu.

Pagal Lietuvos pilietybės įstatymą nelietuvis, be visų kitų sąlygų, galėjo įgyti Lietuvos pilietybę tik tuo atveju, jeigu žodžiu ir raštu moka lietuvių kalbą.

Draugijų įstatyme nurodyta, kad vadovybės nariai turi mokėti lietuviškai kalbėti ir rašyti, teisinę reikšmę turėjo tik lietuvių kalba parašyti draugijų protokolai, apyskaitos, narių knygos, pajamų ir išlaidų sąmatos ir kiti dokumentai.

Spaudos įstatymas numatė, kad laikraščių ir žurnalų leidėjai, spaustuvių, knygynų vedėjai turi mokėti kalbėti ir rašyti lietuviškai, spaudinių lietuvių kalba „turi būti gryna ir taisyklinga“. Lietuvių kalbos mokėjimas žodžiu ir raštu galėjo būti įrodomas „išeitojo pradžios mokslo pažymėjimu“. Jeigu asmuo neturėjo tokio išsilavinimo, jo lietuvių kalbos žinios galėjo būti patikrintos komisijoje.

Tenka pripažinti, kad kol kas negalime pasigirti gausiais bendrinės kalbos po valstybinės kalbos statuso suteikimo tyrimais. Vis dėlto apie bendrinės kalbos vartojimo pokyčius žinome. Štai Mindaugas Balkus, tyręs Kauno gatvių pavadinimus tarpukariu:  1919 m. Kauno miesto valdyba buvo nutarusi leisti gatvių pavadinimų lentelėse rašyti trimis kalbomis (lietuvių, lenkų ir jidiš). 1923 m. liepos mėn. miesto taryba priėmė nutarimą, pagal kurį gatvių pavadinimai turėjo būti rašomi tik lietuvių, t. y. valstybine, kalba.

1924 m. liepos mėn. Vidaus reikalų ministerija paskelbė įsakymą, reglamentuojantį kalbų vartojimą viešojoje erdvėje: vieši užrašai turi būti rašomi valstybine kalba.

1922 m. Kaune įkurtame Lietuvos universitete pradėtos lituanistikos studijos, ruošiami lietuvių kalbos mokytojai, spaudos darbuotojai ir kt.

Nuo 1935 m. veikė Lietuvių kalbos draugija – kalbininkų ir kalbotyros mėgėjų organizacija, kuri rūpinosi bendrinės lietuvių kalbos ugdymu ir norminimu.

1939 m. įkurtas Antano Smetonos Lituanistikos institutas, kuriame 1) tirta lietuvių kalba, lietuvių tautosaka ir Lietuvos istorija; 2) rinkta, tvarkyta ir skelbta mokslinė medžiaga ir šaltiniai; 3) atstovaujama lituanistikos mokslams Lietuvoje ir užsienyje.

Kalbant apie pačią kalbą – iki XX a. trečio dešimtmečio pabaigos vyko lietuvių kalbos normų stabilizavimo darbas, dominavo Jono Jablonskio mokykla, kurios siekis buvo bendrinė kalba paremta liaudies išsaugota, gryna kalba. Apie 1922 m. įsitvirtino ir Jablonskio ortografija, iki tol konkuravusi su Kazimiero Būgos modeliu. Tuo metu nebuvo skirties tarp bendrinės ir literatūros kalbos atmainų, grožinėje literatūroje buvo siekiama vartoti bendrinės kalbos normas atitinkančią, taisyklingą kalbą. Gausėjanti grožinė literatūra turėjo padėti visuomenei įskiepyti bendrinės kalbos normas.

O ketvirtame dešimtmetyje į kalbą imta žvelgti kaip nuolat kintančią ir augančią, įsisąmonintas lietuvių kalbos atmainų, pirmiausia rašomosios ir šnekamosios, egzistavimas, funkcinių kalbos stilių skirtumai. Grožinė literatūra imama suprasti ne kaip bendrinės kalbos normų skleidėja, bet ir kaip bendrinės kalbos turtintoja.

Taigi per pirmuosius nepriklausomos valstybės dešimtmečius lietuvių kalbos vartojimas buvo įtvirtintas visose viešojo gyvenimo srityse, švietime, pradėti intensyvesni jos tyrimai.

Bendrinės kalbos  priėmimas visuomenėje prasidėjo su tarmės pasirinkimu ir pirmaisiais periodiniais leidiniais, suprantama, pirmiausia nedideliame inteligentijos ir periodikos skaitytojų rate. Žinomas faktas, kad Juozas Tumas Vaižgantas 1888 m. jau stengėsi kalbėti rašomąja kalba. Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo sąlygomis labai nevienodoje geografiniu (kalbama skirtingomis tarmėmis), socialiniu (priklausoma skirtingiems socialiniams luomams), išsilavinimo (raštingumo) požiūriu visuomenėje bendrinės kalbos priėmimas vyko pamažu, suintensyvėjo tik nepriklausomoje Lietuvoje. Kad bendrinė kalba būtų priimta visuomenės, labai svarbi švietimo sistema. 1922 metais, siekiant pakelti gyventojų raštingumą ir jų išsilavinimą, išleistas privalomo pradinio 7–14 metų vaikų mokslo įstatymas, per dešimtmetį labai išaugo pradžios mokyklų, progimnazijų bei gimnazijų skaičius. Išsilavinimas, išskyrus tautinių mažumų mokyklas, buvo teikiamas lietuvių kalba. Mokyklose mokyta Jablonskio gramatikoje pateiktų bendrinės kalbos normų.

Aurelijos Tamošiūnaitės atlikti asmeninių dokumentų, daugiausia laiškų, tyrimai parodė, kad pirmaisiais dviem XX amžiaus dešimtmečiais mažiau ar vidutiniškai raštingi autoriai, neinteligentai, kilę iš valstietiškojo sluoksnio, teperėmė pastebimiausių bendrinės kalbos sluoksnių – rašybos ir garsyno – ypatybes. Kitų bendrinės kalbos ypatybių vartosena kiek ryškesnė trečiojo–ketvirtojo dešimtmečio labiau raštingų autorių laiškuose. Intensyvesnis bendrinės kalbos priėmimas išaugimas visuomenėje fiksuojamas maždaug nuo trečiojo XX amžiaus dešimtmečio. Kai užaugo 1900-ųjų karta, kai į bendrinę kalbą ėmė orientuotis daugiau vyresnės kartos autorių, tuomet galima fiksuoti ryškesnes visuotines intencijas priimti lietuvių rašomąją bendrinę kalbą.

Ir tai, be jokios abejonės, susiję ir su valstybinės kalbos statusu.

Kartais viešojoje erdvėje pasigirsta teiginių, kad formalus juridinis valstybinės kalbos statuso paskelbimas iš karto nesuteikia aukšto kalbos socialinio-kultūrinio prestižo ir kalbos patrauklumo, kad lietuvių kalbai tapus valstybine jį dar reikėjo įgyti. Tačiau iš tiesų lietuvių kalba, ilgą laiką drausta, vartota pramaišiui su kitomis kalbomis, jų stelbiama, išlaikyta daugiausia kaimuose ir iš ten kilusių inteligentų, tokį prestižą pradėjo įgyti dar XIX a. pabaigoje dėl inteligentijos pastangų, draudžiamosios spaudos. Iš pradžių siauresniame labiau išsilavinusių žmonių rate, vėliau jis plėtėsi. Jau minėjau Vaižganto atvejį, be to, puikiai žinomos bajorų, laikiusių save lietuviais, bet kalbėjusių lenkiškai, pastangos išmokti lietuviškai pačioje XX a. pradžioje. Tokių pavyzdžių esama ir daugiau. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe besiformuojanti bendrinė kalba jau turėjo prestižą, o valstybinės kalbos statuso suteikimas jį dar labiau sustiprino. Šis žingsnis paspartino bendrinės kalbos raidą, suaktyvino jos funkcijų tobulinimą ir paveikė priėmimą visuomenėje.

Dr. Jurgita Venckienė

Lietuvių kalbos instituto ui vyresnioji mokslo darbuotoja