„Kadangi mūsų organizacijos pavadinimas ilgas, kai kas Klaipėdoje mus ir vadina dvasiukais“, – pokalbį apie Dvasinės pagalbos jaunimui centrą Klaipėdoje pradeda jo vadovė Danguolė Misiukonienė.
Kovo 19 dieną šiam centrui sukanka 18 metų. O, kiek daug ta data reiškia žmogui… Organizacija gi skaičiuoja jau nuveiktus darbus.
Centro užuomazga gimė toli nuo Lietuvos. Kanadoje. 1994 metų liepos 1 dieną Toronte kunigo Edmundo Putrimo, psichologijos bakalauro Ričardo Liškausko ir psichologijos doktorantės Marytės Balaišytės iniciatyva įvyko pirmasis pasitarimas dėl jaunimo centro įkūrimo Klaipėdoje. Tuo metu pagalbos jaunimui centrai jau veikė Vilniuje ir Kaune, o Telšių vyskupijoje nieko panašaus dar nebuvo, nors jaunimas problemų mažiau už anų miestų gyventojus tikrai neturėjo. Puikiai prisimenu to meto „sensacijas“: tarp jaunimo plintanti narkomanija, smurtas, vis labiau ryškėjanti destrukcija šeimose, kai ne vienai šeimai, kurios pagrindas nebuvo moralinės ir dvasinės normos, svarbiausiu pragyvenimo šaltiniu tapo socialinės išmokos, kurios dažniausiai ir buvo panaudojamos visai ne tiems tikslams, kuriais buvo mokamos.
Kanadoje gimusi idėja netruko tapti kūnu. Jau tų pačių metų pabaigoje Klaipėdos savivaldybė užregistruoja visuomeninę organizaciją – Telšių vyskupijos „Jaunimo dvasinės pagalbos centrą“ Klaipėdos mieste.
1995 metų kovo 19 dieną įvyko oficialus centro atidarymas. „Kai atėjau dirbi į centrą, komanda tik kūrėsi. Tad centro komanda augome kartu su centru. Pirmasis centro direktorius buvo Ričardas Liškauskas, kuris šiuo metu gyvena ir dirba Kanadoje. Su juo ir buvo patys geriausi, patys produktyviausi centro metai. Telšių vyskupijoje tai buvo pirmasis dvasinės pagalbos jaunimui centras – naujovė, kuri traukė tiek žurnalistus, tiek visus kitus, netingėjusius domėtis tuo, kas nauja.– apie centro pradžią pasakoja Danguolė Misiukonienė.
Pirmosios programos, kurių ėmėsi naujai įsisteigęs pagalbos jaunimui centras, buvo „Santuokos ruošimas“ ir „Gailestingumo darbai“. Kadangi pirmosios programos atkeliavo iš Čikagos su jų pristatytoju Jack Irwin‘u: „Natūralus pagalbininkas“, ,,Už vaikus atsakingi visi“ ir kitos. Vaikų vasaros stovyklose naudota Kanados katalikiškų stovyklų metodika. Per laiką DPJC programas pritaikė Lietuvos mentalitetui. Per pirmuosius veiklos mėnesius centras plačiai susipažino su Klaipėdos miesto socialine padėtimi ir išsiaiškino, kad mieste yra labai daug socialiai remtinų vaikus auginančių šeimų. Tad jau pirmąją vasarą buvo surengta šiems vaikams stovykla, kurios organizavimui talkininkavo apie 60 savanorių. Stovykla buvo ženklas, kad viena centro veiklų turi būti savanorių rengimas.
„Vasaros stovykla paskatino naujų veiklų atsiradimą. Po stovyklos pastebėjome, kad dalis vaikų ir toliau nori bendrauti. Taip gimė savaitgalinis vaikų klubas „Sraigė“. Tuo pačiu metu veikė ir paauglių klubas, kuriame dalyvavo su policija reikalų turėję paaugliai. Su jais dirbo labai stipri savanorių komanda, – kalba centro vadovė. – Tačiau ilgainiui mūsų „Sraigė“ pradėjo perauginėti į Vaikų dienos centrą. Supratę, kad negerai, kai savaitgalį vaikas yra atitraukiamas iš šeimos, savaitgalinį klubą perorganizavome į vaikų klubą, o šis peraugo į Vaikų dienos centrą . Vaikų dienos centro atsiradimą paskatino ir programinis finansavimas. Vaikų klubas buvo išlaikomas tai iš vieno, tai iš kito projekto, o kai prasidėjo paslaugų pirkimas, reikėjo kažko oficialaus.
Šiuo metu Klaipėdoje yra trys vaikų dienos centrai. Mūsų dienos centrui beveik 7 metai. Vaikai į centrą ateina iš socialinės rizikos šeimų. Šiuo metu yra 20 tokių vaikų. Galima priimti iki 25. Klaipėdoje yra per 300 socialinės rizikos šeimų. Vaikų dienos centro gausiausi savanoriai – kolegijos ir universiteto Socialinių mokslų ir Pedagogikos fakultetų studentai“
Dvasinės pagalbos jaunimui centras išaugino Jaunimo liniją. Pasak D.Misiukonienės, nuo sausio 1 dienos Jaunimo linija – savarankiška organizacija.
Laikmetis, be abejo, turi įtakos centro veiklai. Tad kai kurios pasisekimą turėjusios programos dabar jau ir nebeaktualios. Jas keičia kitos. Dabar Dvasinės pagalbos jaunimui centras vykdo „Vyresniojo draugo“, „Sniego gniūžtės“, „Už vaikus atsakingi visi“ programas.
Programa „Už vaikus atsakingi visi“ skirta Vaikų dienos centrą lankančių vaikų tėvams. Jiems vedami mokymai, nes žmonės stokoja tėvystės ir gyvenimo įgūdžių. Šie mokymai vyksta kartą per mėnesį. Šios programos savanoriai – mokslų daktarai, magistrai.
„Sniego gniūžtė“ – prevencinė programa, kurioje savanorystė prasideda nuo 16 metų.
„Vyresniojo draugo“ programa, skirta vaikams, turintiems bendravimo sunkumų, todėl bendrauja pora: savanoris ir vaikas. Savanoriui tenka sulaukti 18 metų. „Nors turime du šios programos savanorius labai atsakingus ir pasiaukojančius, jiems tik 16 metų. Jie su mažaisiais draugais bendrauja čia, centre, prižiūrimi centro darbuotojų“, – sako Danguolė Misiukonienė.
Tad per 18 veiklos metų Dvasinės pagalbos jaunimui centras savanoryste uždegė per tūkstantį žmonių. Nemaža dalis buvusių savanorių pasklido po pasaulį. Neretas toli nuo Lietuvos sukūrė šeimą ir kuria savo gyvenimą. „Pastebėjau, kad pirmaisiais centro veiklos metais jaunimas savanoriauti į centrą ateidavo vedamas idealizmo, dabar labiau – pragmatizmo. Tai natūralu.. Žinoma, tapus savanoriu įvyksta savitas apsikeitimas. Savanoriai kažką atiduoda vaikams, kažką iš jų gauna. Labai norėtųsi, kad ir Lietuvoje, kaip daugelyje Europos šalių, savanoriaujantiems būtų suteikiamas prioritetas rengiantis profesijai ar susirandant darbą. Kad pagaliau ir Lietuvoje būtų įvertinta ekonominė savanorystės nauda, kas daroma kitose šalyse. „Kitoks turėtų būti valstybės požiūris į savanorystę. Toje pačioje Vokietijoje valstybė savanoriams dengia dalį kelionės išlaidų, – svarsto Dvasinės pagalbos jaunimui centro vadovė Danguolė Misiukonienė. –Nevyriausybinės organizacijos neturėtų atsidurti vienoje gretoje su vyriausybinėmis. Kad ir 2 proc. Tie pinigai turėtų padėti išgyventi NVO, tačiau po 2 proc. renka ir mokyklos, ir vaikų darželiai. Iš valdžios norėtųsi sulaukti kuo geriausio finansavimo ir palaikymo. Ir tikimės, kad žmonės įpras aukoti ne tik alui ir krepšiniui, bet ir socialiniams bei kitiems ilgalaikę savanorystę stiprinantiems reikalams.“
Genovaitė Paulikaitė
Nuotrauka iš Dvasinės pagalbos jaunimo centro veiklos
