Su kastuvu nusikasu sniegą nuo savo durų. Nubraukiu taką ir prie kaimynų praėjimo. Naujieji ir vėl sušiaušė pusnis, rodos tik tam, kad būtų ką veikti….O veiklos visada atsiranda, jei tavo širdis pilna paslaugumo.Visi puikiai žinom, kaip malonu, kai per dieną bent kartą kažkam padarai gerą darbą, suteiki džiaugsmą. O to pasiekti galime tik nuoširdžiai, niekieno neverčiami. Kartais iš pareigos, bet be vidinio noro atliekamas darbas nesuteiks nei mums, nei kitiems džiaugsmo. Savanorystė yra didžiulis pasitenkinimas ir savęs realizavimas.
Savanoris, tai toks asmuo, kuris neatlygintinai ir nereikalaudamas netgi išskirtinės padėkos atlieka įvairius darbus.
Karo metais ar bet kokios kitos agresijos metu daugelis vyrų ir jaunuolių stoja ginti savo Tėvynę, tampa savanoriais. Lietuvos kariuomenės pradžia buvo pirmieji savanorių pulkai, kurie narsiai gynė Respubliką nuo bolševikų, bermontininkų, želigovskininkų… Kuo ypatinga ši savanorystė? Visi šie savanoriai puikiai suvokė savo rizikingą pasirinkimą. Daugelis taip ir negrįžo į gimtus namus…
1990-1991 metų Sovietų agresijos akivaizdoje savanoriai rinkosi tą patį kelią. Kaip ir prieš daugelį metų – žūtbūtinai apginti savo krašto laisvę ir jos žmones. Jų didvyriški poelgiai įėjo į į istoriją. Garbė jiems!
Bet čia pat, toje pačioje aikštėje prie Parlamento daugybė žmonių budėjo ir kūreno laužus, kiti nešė arbatą, maitino Parlamento gynėjus. Tik jų nuotraukų niekas nespausdino laikraščiuose, jie nebuvo apdovanoti medaliais. Bet jie – taip pat savanoriai.
Grįžkime į šias dienas. Lietuvoje organizuojama labai daug įvairiausių masinių renginių. Pagalbon kviečiami visi, kurie nori padėti. Tai vėl savanoriai. Stovėti prie įėjimų, nurodyti kur eiti, dalinti lankstinukus, nešioti vandenį, rankioti pamestus daiktus ir pasimetusius…vaikus. Aišku, čia nesimato nei didvyriškumo, nei didžiulės garbės. Bet tikrasis savanoris jaučia pasitenkinimą, galėdamas prisidėti savo pagalba.
Kiek yra neįgaliųjų ir sergančių žmonių, kurie savo jėgomis negali judėti. Ne visi turi artimuosius, kurie ištisas valandas galėtų praleisti su jais kartu. Čia vėl atsiranda savanoriai, žmonės, dovanojantys savo laiką, dėmesį ir meilę šiam, likimo nuskriaustam žmogui.
Prasideda mokslo metai. Daugybė vaikų pasipila į gatves. Puikiai žinome avarijų statistiką. Taigi, savanoriai budi perėjose, stebėdami eismo tvarką. Gerai, jei tai tikras savanoris, o jei paskirtas, visai nenorintis to darbo atlikti? Jis nepajėgs susikaupti, jam šis budėjimas bus nuobodus.
Teko matyti ne vieną grupę prancūzų, italų, slovakų, vokiečių skautų ištisas dienas talkinančių Lurdo šventovėje ( Marijos apsireiškimo vieta pietų Prancūzijoje). Ten skautai stūmė invalidų vežimėlius, lydėjo sunkiai vaikštančius, pietų metu maitino neapsitarnaujančius.Skambėjo skautiškos dainos ir giesmės. Visų veiduose švytėjo nuoširdumas ir broliškumas.
Būti savanoriu, tai ne specialybė, bet pašaukimas. Pats žodis tą pasako – savo noru. Padėdami kitiems, padedame sau atrasti tikrąjį „aš“.
16-ąjį kartą į Lietuvą atkeliavo Betliejaus taikos ugnis. Šis mažytis plazdantis žiburėlis nušviečia savo giliai prasminga meilės šviesa visur ir visus. Tai skautai, ateitininkai, visi kiti geros valios žmonės ypatingomis pastangomis neša šią taikos ir ramybės žinią, kaip tolimą kelių tūkstančių metų aidą. Prieš Kalėdas ši žvakelė kai kam buvo vienintelė gauta šventinė dovana. Ir dar skautų rankutėmis įvairiai išmarginti meduoliukai, kuriais vaišinosi mažieji ligoniukai hematologiniam ir traumatologiniam skyriuose. O nuostabi Kūčių vakarienė su Gerantologijos centro gyventojais, šviečiant Betliejaus taikos ugnelei ir skambant nuostabiems „Tyli naktis“ giesmės garsams! Tai vis savonoriai skautai.
Aišku, ir Prezidentės rankose sužibo ši taikos liepsnelė, ir Seimas „užsidegė“ Betliejaus taikos ugnies dvasia. Miestai ir miesteliai laukė šio Gerosios naujienos ženklo. Visur keliavo žibintas, nešamas rūpestingų savanorių-skautų.
Piligriminių kelionių metu ypač atsiskleidžia savanorystės svarba. Net mano kelionės turi savitą pavadinimą „Meilės mokykla“. Čia kasdien mokomės pastebėti šalia esantį ir išreikšti jam savo dėmesį ir meilę. Kaip malonu žiūrėti, kai niekieno neprašomi du jaunuoliai pasikeisdami stumia neįgaliojo vežimėlį. Artrito kamuojamą močiutę veža kita, taip pat šlubščiojanti jos draugė. Bet ją, nieko neklausdama pakeičia jauna mergina.
„Kai padedu kitam, pasijuntu labai laiminga ir daug tvirtesnė“,- sako ši piligrimė.
Savanorystei yra daugybė kelių, nuo paprasčiausių gamtos globėjų iki sunkių ligonių slaugytojų ar net Tėvynės gynėjų.
Pajuskime savyje šį šauksmą besąlygiškiems geriems darbams – Dievui, Tėvynei, artimui.
Dalia Tarailienė
Piligrimystės fondo vadovė
Lietuvos skautų sąjungos pirmininkė
