Atidaryta dailininkės Lidijos Meškaitytės originalių tapybos darbų paroda

Rugpjūčio 19 d. Jurbarko krašto muziejus kartu su Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centru bei Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi jurbarkiečius ir miesto svečius pakvietė į ypatingą renginį – žymios dailininkės, savamokslės tapytojos, miniatiūrininkės Lidijos Meškaitytės originalių tapybos darbų parodą Jurbarko krašto muziejaus parodų ir koncertų salėje. Šiuos ir kitus savo darbus L. Meškaitytė testamentu paliko Lietuvos valstybei, darbai saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje.

Netoli Smalininkų, Antšvenčių kaime, ant Šventosios upės kranto rymo XIX a. sodyba, kurioje gyveno akvarelinės miniatiūros meistrė Lidija Meškaitytė (1926-1993). Autentiška Mažosios Lietuvos gyventojo sodyba, skaičiuojanti antrą šimtmetį, saugo dailininkės ir jos tėvų, šiame krašte puoselėjusių lietuvybę, atminimą. 2006 m. sodyba įrašyta į LR kultūros vertybių registrą.

Sodyboje saugomas Lidijos Meškaitytės dienoraštis – aštuoni storiausi sąsiuviniai, prirašyti nežinoma kalba. Ištikimoji dailininkės draugė ir sodybos saugotoja Ona Burneikienė mano, kad dailininkė į šias užkoduotas eilutes sudėjo visus savo jausmus ir išgyvenimus. „Tai jos pačios sugalvotas šriftas. Pamenu, dar 1968 metais ji man pasisakė rašanti dienoraštį ir parodė kaligrafiškai išmargintus lapus. Prisipažinau, kad nieko nesugebu perskaityti. Lyg vokiškai parašyta, bet ne – tik keletas žodžių panašiai skamba. O ji pradėjo juoktis ir tarė: kai kas nors panorės perskaityti, prireiks dvidešimt penkerių metų“, – pasakojo O. Burneikienė.

Savamokslės dailininkės Lidijos Meškaitytės unikalumas – miniatiūrose atvaizduoti peizažai. Dėl patirtų sužalojimų negalėdama toli keliauti dažniausiai piešdavo greta namų esančius vaizdus. Paveikslai nutapyti taip kruopščiai ir preciziškai, jog juose puikiai matomas kiekvienas medžio lapas ar žolės stiebas. Net spalvas dailininkė stengdavosi parinkti kiek įmanoma natūralesnes, artimas gamtai. Savo kūrybą – 358 miniatiūras, natiurmortus, kompozicijas, portretus dailininkė prieš mirtį testamentu dovanojo Lietuvai, dabar jos darbai saugomi Lietuvos dailės muziejuje.

smalininkai.lt

Iš arti susipažinti su dailininkės gyvenimo ir kūrybos istorija atvyko Jurbarko rajono savivaldybės atstovai, kultūros, meno, turizmo darbuotojai, Jurbarko rajono savivaldybės miesto partnerio delegacijos iš Krailsheimo miesto (Vokietija) nariai. Susirinkusius pasveikino Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius bei Lietuvos Respublikos Seimo narys Ričardas Juška.
 

Dailininkės Lidijos Meškaitytės gyvenimo ir kūrybos istoriją svečiams pristatė Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorius Arvydas Griškus bei smalininkietė Ona Burneikienė iki šiol sauganti L. Meškaitytės dvasinį ir materialinį palikimą. Mintimis apie menininkės kūrybą pasidalino Vilniaus dailės akademijos dėstytoja, profesionali skulptorė Aušra Jasiukevičiūtė.

Šventinę nuotaiką renginyje sukūrė garbės svečiai – vienas žymiausių Lietuvos operos solistų profesorius Vladimiras Prudnikovas kartu su pianiste, profesore Nijole Ralyte.

Žymiausia Klaipėdos krašto savamokslė tapytoja.Lidija Meškaitýtė gimė 1926 gruodžio 30 d.Antšvenčiuose (Pagėgių aps.) Mirė 1993 liepos 31d.Smalininkuose (Jurbarko r.).

1933–1941 mokėsi Smalininkų vokiečių pradžios mokykloje. 1944 evakuota į Vokietiją. 1945 Kaune griūvančio namo suluošinta. Bandydama užsimiršti Meškaitytė pradėjo piešti tėviškės vaizdus. Taip kovojant su negalia atsiskleidė jos savitas talentas. Meninis Meškaitytės palikimas dovanotas valstybei ir saugomas Lietuvos dailės muziejuje. Jį sudaro apie 370 kūrinių akvarele (peizažai, portretai, autoportretai, keli interjerai bei natiurmortai, sveikinimo atvirukai), daugiau kaip 300 piešinių, eskizų, keli atvirukų rinkiniai. Vertingiausia kūrybos dalis – peizažinės miniatiūros. Meškaitytės įkvėpimo šaltinis buvo Smalininkų apylinkės – jos gimtinė. Ankstyviausiuose darbuose ji nevengė griežto, grafiško piešinio, lokalinių spalvų, storoko dažų sluoksnio. 1949–1951 akvarelėse smulkėjo ir skaidrėjo potėpis, turtėjo koloritas, grakštėjo piešinio linija, stengtasi perteikti smulkias natūros detales. Apie 1950–1955 Meškaitytė atrado savo stilių; nusistovėjo temų, motyvų ratas: gimtasis vienkiemis, kaimynų sodybos, Šventosios upelio pakrantės, Pašvenčio paežerės ir kiti vaizdai. Lyrinė pasaulėjauta atsispindi artimųjų portretuose, pvz., Mamutė ant lieptelio, Prie malkinės. Laiko kaita įamžinta miniatiūrose Melioracija, Naujas kelias, Ežeras buvo, Antšvenčiai nyksta. Keli fantazijos inspiruoti kūriniai – ciklas Miško pasaka, Gamtos išdaigos – remiasi natūra, ilgai ir iš labai arti stebint kokį nors gamtos objektą. Dėmesys skirtas ir buities dalykams: Prie tvoros, Šunelis, Sodyba, Kieme. 1970–1985 sukurtos brandžiausios miniatiūros. Jose atsiskleidžia spalvinės dermės pojūtis, kolorito atspalviai, potėpio skaidrumas ir tapybos juvelyrika. Konkretaus momento nuotaika, metų ar paros laikas, gamtos būsenos užfiksuotos akvarelėse Šernai, Smukučių malūnas, Prie pelkės, Užžėlęs kanalas, Rūgštynės, Kelionė į Smalininkus, Bitės žiemoja. Šaltas epinis asketizmas atsispindi Apkasuose, dykynės pojūtis – Genių kalvėje, subtilus nerimas – Užžėlusiame kanale. Meškaitytei rūpėjo įsiklausyti į subtiliausius gamtos nuotaikų niuansus, savo pojūčius perkelti į miniatiūrinį popieriaus lapelį. Tai fiksuota kantriai ir kruopščiai, tapant beveik sausu, plonyčiu teptuku, potėpis po potėpio kuriant vaizdą. Meškaitytės miniatiūros labai savitos – tokių Lietuvos dailėje nebuvo. Meškaitytei būdinga subtili dvasinė klausa, ypač jautri uždaro pasaulio įvykiams, neskubus įsižiūrėjimas ir įsijautimas į gilesnius būties aspektus. Dailininkė išsaugojo savo gimtinę – seną kaimo sodybą, kurioje gyveno ir kūrė. Meškaitytė buvo liaudies meno draugijos narė (nuo 1966). 1952 pirmasis jos darbas eksponuotas Jurbarko liaudies meno parodoje. Ji t. p. dalyvavo parodose Smalininkuose, Jurbarke, Vilniuje, Maskvoje, Varšuvoje, Anglijoje, Norvegijoje. Personalinės parodos surengtos Vilniuje (1957, 1976, 1994), Jurbarke (1976). Juodkrantėje eksponuotos kūrinių faksimilės (1998). Jurbarke nuo 1996 veikia nuolatinė Meškaitytės miniatiūrų faksimilių paroda. Išspausdinti jos atvirukų 3 rinkiniai (1958, 1962 ir 1969). 1983 Meškaitytei suteiktas respublikos nusipelniusios kultūros švietimo darbuotojos vardas. Jurbarko r. savivaldybė įsteigė Meškaitytės vardo premiją liaudies tapytojams už darbus Mažosios Lietuvos tematika. 1997 jos vardu pavadinta Smalininkų vidurinė mokykla. Gimtoji sodyba saugoma privačiai. Meškaitytė palaidota Smalininkų kapinėse, šalia savo tėvų – Jono ir Anės Meškaičių.

Mažosios Lietuvos enciklopedija

Dokumentų ir viešųjų ryšių skyrius