Jeigu ne karas, tai seniai būtume susipykę su kuria nors ES valstybe?

Europos Komisija pagaliau paskelbė tai, ką kiekvienas Lietuvos sveiko proto pilietis ir galėjo prognozuoti – vadinamasis tranzitas tarp Rusijos Fedracijos ir jos eksklavo Kaliningrado bus. Nors tai buvo aišku nuo reglamento su sankcijų paketu priėmimo pradžios, bet Lietuvos politikai ir vėl pabandė paprieštarauti Europos Komisijos autoritetui. Kiek kartų dar reikės priminti, kad reglamentas kaip Europos Sąjungos (ES) leidžiamas teisės aktas yra tiesioginio taikymo be išlygų?

Kaip teisininkas turiu tik pastebėti, kad logika turi būti paprasta – jeigu kol kas ES dar nepriėmė atskiro reglamento su sankcijų paketu atskirai dėl kurio nors Rusijos Federacijos subjekto, vadinasi ir negali būti kitų išplėstinių reglamento interpretacijų. Ir tokią ES politiką galima pagrįsti leidžiamų reglamentų tradicija.

Kai po 2014 m. Krymo aneksijos prie Rusijos Federacijos neteisėtai buvo prijungti du nauji subjektai – Sevastopolio federacijos reikšmės miestas ir Krymo respublika, tai ką tuo metu padarė ES? Būtent, buvo patvirtintas sankcijų paketas ne visai Rusijos Federacijai, o  Krymo arba Sevastopolio kilmės gaminių importui į ES, taip pat investicijoms į infrastruktūrą arba finansines investicijas ir turizmo paslaugas Kryme ar Sevastopolyje. Pasikartosiu, jeigu reglamente nėra sukonkretinta, kad ES sankcijos taikomos ir Kaliningrado eksklavui, vadinais jokia ES valstybė negali savarankiškai nuspręsti kitaip. Galbūt ateis laikas ir ES paskelbs atskirą sankcijų paketą Kaliningrado sričiai. Bet ne dabar.

Sanatorijos „Belarus“ atvejis

Gera proga prisiminti ir neseniai, taikos metu tarp Lietuvos politikų ir Druskininkuose įsikūrusios sanatorijos „Belarus“ darbuotojų įsiplieskusį opusą. Neturėtume pamiršti, kaip be darbo galėję likti eiliniai darbuotojai piketavo net Vilniuje ir prašė politikų atsitokėti. ES pritaikė Baltarusijos režimo atskiriems subjektams tam tikras sankcijas. Ir vėl gi, nors sankcijų pakete prieš Baltarusiją niekur nebuvo minima sanatorija „Belarus“, bet Lietuva parodė talentą savaip ir ganėtinai subjektyviai interpretuoti sankcijų apimtį. Jeigu šis ginčas būtų pasiekęs ES institucijas, tai labai didelė tikimybė, kad ginčas būtų išspręstas darbuotojų naudai.

Tikrai stebiuosi Vakarų Europos valstybių, ES senbūvių santūrumu prieš tuos, kurie per beveik 20 metų buvimo ES taip ir neišmoko deramos teisinės kultūros neišsišokti nereikiamoje vietoje, ir nereikiamu laiku.

 Rūdijantys bėgiai į Vakarus – „Belaruskalij“ atvejis

2021 metų pabaigoje Briuselio institucijų kuluaruose pasigirdo kalbų, kad Lietuva yra padidintos politinės rizikos šalis. Investuotojai iš Vakarų nuo šiol turės vertinti ne tik išskirtinį Lietuvos darbo jėgos potencialą, bet ir politinės aplinkos veiksnius, galinčius daryti neigiamą įtaką investuotojų kapitalui.

Prisiminkime, kad 2021 metų pradžioje AB „Lietuvos geležinkeliai“ paskelbė apie planuojamą 300 mln. eurų obligacijų emisiją. Žinia buvo sutikta su dideliu entuziazmu, nes toks manevras ženklino bendrovės kiekybinį šuolį – įsitvirtinti obligacijų rinkoje ir iš jos laisvai pasiimti šimtamilijonines sumas savo investiciniams projektams finansuoti. Vietiniai ir užsienio investutojai sukloso – kas nenorėtų skolinti stabilias pajamas generuojančiai įmonei, už kurios stovi stipri, demokratiniais principais valdoma valstybė.

2021 metų pabaigoje viskas apsivertė aukštyn kojom ir dabar bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ skaičiuoja tas pačias negautas pajamas iš tranzito už demokratijos eksportą. 300 mln. kapitalo papildymas virto mažiausiai 300 planuojamų darbuotojų atleidimu. Už nieką niekada neatsakingi Lietuvos politikai ir vėl neįvertino, kokią reputacinę žalą gali atnešti kad ir didūs, bet priešingi kapitalo augimui ir net vidinės gerovės valstybės kūrimui planai.

 Jei ne Baltarusija, tai Lenkija ir Vokietija?

Ne vieną analitiką aplanko jausmas, kad jei ne Baltarusija su savo autoritariniu režimu, tai kitas vertybinių pamokų taikinys galėtų būti arčiau Vakarų esanti Lenkija. Šioje valstybėje valdžia seniai yra užsibrėžusi pertvarkyti teismų sistemą pagal savo viziją, kuri prasilenkia su europietišku teismų nepriklausomumo ir teisės viršenybės principu. Kodėl gi nepamokius vyresnyjį brolį? Juolab, kad uolūs Lietuvos politikai ir įrankių grūmoti Lenkijai turi daugiau nei pakanka. Pavyzdžiui, užtektų atsisukti į Mažeikuose veikiančią naftos perdirbimo įmonę „Orlen Lietuva“. Praktikos jau turime, kai nuo politinių sprendimų priklausoma bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ galima sakyti per vieną naktį išardė 19 kilometrų geležinkelio ruožą iš „Orlen Lietuva“ gamyklos į Rengę Latvijoje.

Lenkijos kompanija dėl to patyrė milijoninius nuostolius, susijusius su Lietuvoje pagamintos produkcijos transportavimu. Ir nors Lietuva turėjo daugybę argumentų, dėl ko buvo taip pasielgta, tačiau Eurpos Komisija buvo negailestinga ir 2017 metais atsižvelgė į „Orlen Lietuva“ skundą paskirdama bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ 20 mln. eurų baudą už piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi krovinių vėžimo rinkoje. Pridėkime dar 10 mln. eurų, kurių įmonei „Lietuvos geležinkeliai“ prireikė iš naujo atstatyti savavališkai išardytas vėžias. Faktas akivazdus, kad ne kiekvienai Lietuvoje esančiai politinei jėgai Lenkija patinka pati savaime. Nors niekas nekviestionuoja, kad Lenkija nėra demokratinė ir teisinė valstybė, bet pagal kai kurių Lietuvos politikų vertybinį-politinį kontekstą tai gali būti ginčytinas klausimas. Kad ir kaip ironiškai tai beskambėtų.

Vis gi vertybinė politika yra antipodas pragmatinei ekonominei politikai arba realpolitik kaip mėgsta sakyti vokiečiai, kurių įmonė „Continental“ tik 2020 metais pradėjo savo veiklą Lietuvoje. Ir kas galėjo pagalvoti, kad į Lietuvą apsiprendęs įžengti milžinas prieš tai turėjo įvertinti, kokios politinės srovės vyraus šalyje po 2020 metų Seimo rinkimų. Būti pirmiesiems Europos Sąjungoje, kurie išdrįs Taivanį įvardinti Taivaniu galbūt yra toliaregiškai išmintinga, bet toks sprendimas, pirmiausiai, kenkia ne Kinijai, o Vokietijai, kuri patikėjo, kad Lietuva gali būti patikima partnerė plėtojant realpolitik ir iš to kalti pinigus.

Prisiminkime ir banką „Snoras“

Pabaigai vertėtų visiems priminti, kad jeigu ne ta ES su savo išvystyta institucine sistema, tai dar neiašku, kur mes būtume ir kas mes būtume, jeigu valstybė eitu ne įstatymų laikymosi keliu, o politikų užgaidų vieškeliais. Ne mūsų valstybės institucijos, ir ne Lietuvos Respublikos žemesnės instancijos teismai apgynė visų investutojų interesus. Net tokia VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kuri turėjo ginti viešąjį interesą kategoriškai pasisakė prieš tai, kad naujos akcijų emisijos dalyviai į banką „Snorą“ ar obligacijų turėtojai negali pretenduoti į draudimo išmoką banko nemokumo atveju. Ir tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išaiškino mūsų nacionaliniams kartakošiams, kad jie elgiasi neteisėtai prieš banko investuotojus. Puiku, investuotojai atgavo bent draudimo išmokas ir ačiū tau, ES.

Nerekomenduoju smerkti ES už tariamąjį jos neveikimą ar ryžto trūkumą, nebalansuokime ties euroskepticizmo riba, nes būtent mes po trisdešimties metų nepriklausomybės elgiames tarsi laukiniai ir leidžiame savo politikams demonstruoti teisinį nihilizmą.

Andrius Krištapavičius