Jei gali kiti, galiu ir aš

Žemaičių Kalvarijos vidurinės mokyklos dailės mokytojos Almos Vilnienės sodyboje apsilankiau vidurvasary, kai baigė nužydėti vasaros gėlės ir sirpo rudenį pranašaujančių žiedų pumpurai. „Kai pražysta kardeliai ir jurginai, kažkodėl pajuntu rudenį“, – sako Alma, vedžiodama po savo sodybą, kurioje, kaip pati sako, daug ką reikia padaryti, bet jos vaizdą moteris labai aiškiai mato. Na, ne šiandien, bet po kurio laiko ji atrodys taip, kaip Alma nori..

Gyvenimas tarp spalvų

Kai jaukiai įsitaisėme jos kieme, Alma atsinešė kelias savo darbų dėžes. Tai buvo nėriniai, mezginiai, jos sukurti atvirukai, sveikinimai, piešiniai. Daugelis jų nupiešta tik jai vienai būdingu metodu – įvairių spalvų rašikliais. „Piešiniuose svarbu, kad kiekvienas jį žiūrintis matytų tai, kas jam svarbiau. Kartais klausia, ką čia reikia matyti. Tada paaiškinu, kas yra piešinyje. Žmogus pasižiūri, aha, iš tikrųjų čia tas, – apie savo kūrybą pasakoja Alma. –Paveikslai spontaniškai gimsta mintyse. Ne sykį yra buvę, kai važiuoji mašina ir staiga mintyse pamatai paveikslą. Tada skubi namo, čiumpi dirbti ir dirbi, kol viską padarai. Tačiau kartais praeina ir metai ir pusantrų, o aš nepaimu nei pieštuko, nei teptuko ir nieko nepiešiu. Nėra minčių, o piešti bet ką, nenoriu. Paveikslai ateina savaime. O kol ateina, užsiimu kitais darbais. Mėgstu nerti, megzti, daryti įvairius niekučius.“

Ir Almos dukrelės Edita ir Saulė turi ką parodyti. Piešiniai ant popieriaus ir stiklo, jų piešiniais papuoštos stiklinės. Visko nė neišvardinsi. Tik visa tai matant nejučia kyla klausimas: ir kaip jos suspėja? „Kuriame viena su kita pasitardamos, viena kitai padėdamos“, – šypsosi Alma.

Namų dailininkė

Almos pirmieji žingsniai į meno pasaulį buvo žengti dar vaikystėje. „Gal kokių ketverių metukų buvau, kai pradėjau piešti. Tada dar buvo sovietmetis. Kai mama išeidavo į parduotuvę, visada prašydavau parnešti man piešimo sąsiuvinį ir pieštuką. O jei jau parnešdavo kokius 3-4 piešimo sąsiuvinius, man būdavo didžiausias džiaugsmas. Prisimenu, kokia šventė buvo, kai sykį mama parnešė dešimt piešimo sąsiuvinių ir penkis pieštukus. Tai buvo didžiausia man dovana, – prisimena Alma. – Namuose mane vadindavo mūsų dailininkė. Augau kaime. Vienkiemyje. Buvo didžiulis sodas, o po viena didele slyva stovėjo medinis stalas. Tad ryte, ypač vasarą, atsikeldavau, ir eidavau prie to stalo. Nuo ryto iki vėlyvo vakaro ant to stalo gulėdavo dėžutė akvarelės, stiklinė su vandeniu, pieštukai ir aišku piešimo sąsiuvinis. Ir aš piešdavau piešdavau. Piešdavau viską. Piešdavau ne kaip vaikai mėgsta piešti: saulytes, gėlytes, mėnuliukus. Piešdavau, kiek prisimenu, žmogaus gyvenimo ciklus. Prisimenu, kaip piešiau laidotuves. Visą ciklą buvau nupiešusi. Tamsios spalvos. Viename lape nupiešiau trobą ir seną žmogų. Kitame lape – tas žmogus jau guli lovoje numiręs, dar kitame lape – jis jau guli atidarytame karste, dar kitame – karstas jau uždarytas, dar kitame – karstą žmonės neša į kapines, dar kitame – iškasta duobė, paskutinis piešinys – kapas su gėlėmis. Tada, kai piešiau šiuos paveikslus, dar nebuvau susidūrusi su mirtimi, nebuvau mačiusi laidotuvių. Tik per televizorių jas buvau mačiusi. Kokia buvo emocija? Džiaugiausi, kad pavyko nupiešti. Ir dar, kažkodėl visiems sakiau, kad tai senelio laidotuvės, nors seneliai buvo mirę, kai aš dar nebuvau gimusi. Gal tas piešinys ir gimė, kad nebeturėjau senelių?“

Tikslas – gražiai gyventi

„Kiekvieno žmogaus varomoji jėga yra tikslas. Mano tikslas – gyventi gražiai, gyventi taip, kaip aš visada norėjau, bet ko iki šiol neturėjau. Noriu užauginti dukras, kad joms gerai sektųsi, kad sulaukčiau anūkų ir būčiau kūrybiška močiutė, kad Kalėdoms galėčiau padovanoti gražias kojines, iškepti pyragą, susitvarkyti ir turėti namus, kokių aš noriu. Aišku, dar teks pasimokyti statybinių gudrybių, bet niekada ne vėlu išmokti naujo. Visada vadovaujuosi nuostata: jei gali kiti, galiu ir aš. Negi nematėte mano mūrytos sienelės? Jau ėmiausi. Ir labai smagu, nes padaryta savo rankomis. Kartais net vyrai stebisi. Klausia, ar tikrai čia tu darei? Sakau, aš. Aišku, būna rankos kruvinos, bet kraujas nusiplauna, tos žaizdelės išgyja, o grožis lieka. Kiekvienas žmogus nori gražiai gyventi. Gal tam įtakos turi tai, kad esu gimusi po Jaučio ženklu? Aš esu tiesiog romantikė. Piešiu, tapau, kuriu eilėraščius, rašau dainas, tik tas sąsiuvinis guli giliai paslėptas spintoje, nes manau, kad jiems dar neatėjo laikas, – mintimis dalijasi Alma, o paklausta, kada ateis tas laikas, priduria. –Tada, kai išmoksiu groti gitara. Muzika visada buvo man artima, bet sau pasakiau, kad muzika ateis vėliau. Nežinau dienos ir valandos, bet žinau, kad tas vėliau tikrai ateis. Noriu ir parodą surengti, ir knygą išleisti, ir viešai nors vieną dainą sudainuoti. Noriu išbandyti kuo daugiau, kad senatvėje nereikėtų sakyti: turėjau galimybę, bet ja nepasinaudojau. Geriau jau skaičiuoti, kiek tų galimybių išnaudojau ir jas prisiminti.“

Gyvenimo variklis – meilė

Ir dabar Alma šypsosi prisiminusi, kaip joje prabudo noras kurti eilėraščius. Tai buvo dar mokykloje. Mokantis jaunesnėse klasėse. Viena bendramokslė perskaitė savo kūrybos eilėraštį, mokytoja ją pagyrė ir Almi prabudo noras parodyti mokytojai, kad ir ji gali ne prastesnius eilėraščius rašyti. Grįžo namo ir beveik visą sąsiuvinį eilėraščių pripylė, tad kitą dieną ir ji turėjo mokytojai ką parodyti. Nuo tada su eilėraščiais ir nebesiskiria. „Mano eilėraščiai – apie gyvenimą– grožį, susitikimus ir išsiskyrimus, liūdesį ir džiaugsmą ir, žinoma, apie meilę. Meilė – tai gyvenimo variklis. Jei nebūtų meilės, nebūtų nieko. Tačiau tai nereiškia, kad meilei būtina, jog šalia būtų vyras. Ne. Meilė yra visur. Ir, žinoma, turi būti meilė sau. Jei savęs nemylėčiau, nesuteikčiau galimybių kažkur išvažiuoti, kažką pamatyti, kurti ir rodyti kitiems, ką sukūriau. Jei nemylėčiau savęs, tikriausiai tūnočiau sau namuose, niekur neičiau ir nieko nedaryčiau, niekuo nesidomėčiau.“

Genovaitė Paulikaitė 

Almos darbų rasite:http://manokrastas.lt/foto/genovaite-paulikaite–sveciuose-pas-alma-ir-jos-dukreles-edita-ir-saule