Istorikų pokalbis apie tarpukario Lietuvos karo laivo vadą P. Labanauską: jo biografijoje dar esama baltų dėmių

Istorikai (iš kairės) N. Černiauskas, I. Zakšauskienė, K. Kilinskas, J. Vaičenonis Lietuvos nacionaliniame muziejuje (S. Samsono nuotr., LNM)

Kokios yra tarpukario Lietuvos karinio laivyno ištakos? Koks vaidmuo čia tenka vienintelio Lietuvos karo laivo „Prezidentas Smetona“ kapitonui Povilui Labanauskui (1908–1999)? Ką naujo apie šį žmogų ir mūsų valstybės karinį jūrų laivyną atskleidžia istoriko Kęstučio Kilinsko tyrimas, atliktas parodoje „Išpakuojam! Henrio Gaidžio dovana Lietuvai“? Apie visa tai kalbama Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusioje istorikų dr. K. Kilinsko, dr. Jono Vaičenonio ir dr. Ingos Zakšauskienės diskusijoje, kurią moderavo dr. Norbertas Černiauskas.

N. Č. Jonai, Lietuvos tarpukario karo laivynas. Kai kurie žmonės sako, koks čia laivynas su vienu laivu? Ir kaip visame šiame kontekste atsiranda Povilas Labanauskas, kuris, kaip žinome, po to tampa karo laivo „Prezidentas Smetona“ kapitonu?

J. V. Jūra ir laivyba Labanausko galvoje sukosi nuo pat mažens. Kartu su bičiuliu Vytautu Kuizinu, būdami paaugliai, apie 1923–1924 m., jie tampa jūrų skautais. Tai ir formavo abiejų vyrų tapatybę ir turėjo didžiulę įtaką jų gyvenimams.

1928 m. Lietuva siunčia gabiausius savo karininkus mokytis į Vakarus. Valdžios atstovai jau svarsto apie karo laivo poreikį ir ruošiasi siųsti du asmenis jūrų laivybos studijoms į Italiją. Kandidatų atrankai vadovauja Petras Jurgėla, vienas iš skautybės lyderių šalyje. Jis guldo galvą už du vaikinus – Labanauską ir Kuiziną, kad būtent jie yra tinkamiausi kandidatai. Ir  jiedu išsiunčiami mokytis. Čia verta paminėti unikalų dalyką – nors valstybė dar net neturi savo laivyno, vaikinams pasiuvama karinio jūrų laivyno uniforma. Vilkėdami šią uniformą jie reprezentuoja Lietuvą studijų metais Italijoje. Mokslai baigiasi, vaikinai grįžta, o karo laivo vis dar nėra. Yra tik idėjos. Sprendimai dėl karinio laivyno galiausiai priimami 1935 m. pradžioje. Vadu paskiriamas Antanas Kaškelis, o jo dešiniosiomis rankomis tampa Labanauskas, Kuizinas ir Antanas Darginavičius. Atsiranda ir laivas.

1937 m. prasideda Lietuvos kariuomenės reformų laikas, gynybiniai planai modeliuojami labiau sausumoje nei jūroje. Nepaisant to, visuomenei nuolat pabrėžiama, kad turime jūrą, o Lietuvos jūrų laivyną reprezentuoja 100 jūreivių ir vienas karo laivas „Prezidentas Smetona“. 1939 m. šio laivo vadui Kaškeliui pasitraukus, naujuoju laivo kapitonu tampa Labanauskas, kuris dar prieš metus kartu su bičiuliu Kuizinu parengė planą, kaip ateinančių dešimties metų perspektyvoje turėtų keistis ir stiprėti Lietuvos karinis laivynas. Buvo kalbama, kad laivą galima pastatyti per dvejus metus, bet jūrų karininkui paruošti reikia septynerių metų.

N. Č. Ar sutiktumėte, kad Labanauskas yra ne tik vienas iš Lietuvos kaip jūrinės valstybės idėjos mąstytojų, bet ir jos įgyvendintojas?

J. V. Sutikčiau. Iš visų laiškų, atsiminimų ir turimų duomenų ryškėja būtent jo lyderystė. Ir apskritai lyderyste, kad ir kitose karybos srityse, pasižymėjo, kaip matome, skautai. Skautybės pradmenys įskiepija labai daug.

N. Č. Labanausko gyvenimą galima skelti į dvi dalis: gyvenimas Lietuvoje iki 1940 metų ir gyvenimas JAV nuo 1941-ųjų. Tačiau, Kęstuti, kas vyksta tarp 1940 ir 1941 metų? Kaip jis atsiduria Niujorke?

K. K. Pirmiausia pasakysiu, kad inspiracija imtis šio tyrimo parodoje „Išpakuojam“ išplaukė iš mano susidomėjimo karybos istorija. Labai norėjau sužinoti, kaip lietuviai įsivaizduoja jūrinę karybą, kaip jie suvokia mūšį jūrose. Deja, kai tyrinėjau šią temą, mažai ką teradau. Lietuvių santykis su jūra, pasirodo, daug paprastesnis, nei įsivaizdavau. Tačiau ką pavyko padaryti – tai aiškiai įrėminti Labanausko emigracijos, arba patekimo į Ameriką, istoriją.

N. Č. Kokia ji?

K. K. Istorijos pradžia – 1940 metai, liepa. Lietuvos karo laivas „Prezidentas Smetona“ stovi Palangos uoste, uostas po žiemos užneštas smėliu, laivas negali išplaukti. Tai dar bevykstančios okupacijos pirmosios dienos. Laivo įgula lieka laive, o Labanauskas su Ričardu Naku ir su kolega iš studijų Italijoje Kuizinu, sovietų prižiūrimi, maža jachta buriuoja Baltijos jūroje, prisidengdami tenorį palaikyti formą. Ir taip vieną dieną vyrai „išburiavo“ į Vokietiją. Čia Labanauskas atsiduria Gleisgarbeno pabėgėlių stovykloje. Po mėnesio – jis jau kariniame fabrike Berlyne, kur apsinuodijęs švinu guli ligoninėje. Iš Berlyno jis rašo laišką JAV karinio laivyno atašė su prašymu tapti šios valstybės laivyno nariu. Aiškėja, kad Labanauskas nori patekti į Jungtines Valstijas. Čia ir prasideda jo emigracijos istorija. Kitas pėdsakas veda į Portugaliją, iš kurios Labanauskas atsiduria Rio de Žaneire. Iš čia emigrantų laiveliu jis plaukia į šiaurę, bet laivas sulaikomas ir Labanausko kelionė baigiasi Trinidado saloje. Jis nenuleidžia rankų, galiausiai nusiperka laivo bilietą ir po mėnesio išlipa Niujorke. Tačiau ir atvykus į JAV jam nepavyksta patekti į karinį laivyną, nes tam reikia bent dešimt metų būti JAV piliečiu. Pilietybę Labanauskas gauna tik 1947 m. Jis studijuoja, baigia elektros inžinerijos magistrantūrą ir pradeda dirbti „General Electric“ kompanijoje, o galiausiai pradeda rengti radijo „Amerikos balsas“ transliacijas į okupuotą Lietuvą.

Atsidūrus emigracijoje, jo tapatybėje išsiskiria dvi linijos – palaikoma tarpukario Lietuvos karininko tapatybė: jis pasisiuva uniformą su lietuviškai simboliais, atsispausdina vizitinę kortelę ir blanką, kur prisistato laivo kapitonu. Ir kartu jis įsitvirtina kaip gerą išsilavinimą turintis, kvalifikuotas darbuotojas.

N. Č. Kęstutis jau užsiminė apie vieną Labanausko gyvenimo etapų, kuris ypač ryškus jo biografijoje gyvenant emigracijoje – tai darbas „Amerikos balso“ radijuje. Inga, kokia organizacija buvo „Amerikos balsas“, kaip į ją pateko Labanauskas, kuris, kaip žinome, nebuvo žurnalistas?

I. Z. „Amerikos balsas“ – tai JAV valstybės departamento radijas, na, įsivaizduokime – mūsų prezidentūra turėtų savo radijo stotį. Tai štai, 1942 m. Labanauskas rašo laišką „Amerikos balso“ direktoriui, kuriame teigia, kad šio radijo transliacijos reikalingos lietuvių kalba ir jos turi būti transliuojamos į Lietuvą. Iš kur Labanauskui kilo tokia idėja? Laiške jis nuogąstauja, kad okupuotoj Lietuvoj vykdoma aktyvi sovietinė propaganda, kuri neigiamai pristato JAV, ir tam reikia kažkokios atsvaros. „Amerikos balsui“ Labanauskas rašo periodiškai ir vis siūlo atidaryti lietuvišką radijo redakciją. Atsakymas visada neigiamas, iki pat 1951 m., kai pagaliau JAV valstybės departamentas patvirtina, kad tikrai reikia radijo laidų Lietuvai lietuvių kalba. Tik iš kur paimti žmonių? Tą srautą, kuris 1948–1949 m. į JAV atvyko iš Lietuvos, reikėjo patikrinti, kad tik kokio komunisto neatrinktum radijo transliacijoms vesti. Taip Labanauskas atsiranda lietuviškoje „Amerikos balso“ redakcijoje ir čia jis dirba iki pat 8-ojo dešimtmečio.

Klausant Labanausko vedamų laidų aiškėja, kad jis buvo labai profesionalus, visada įsigilinęs į temą, o temų spektras – labai platus. Jis kalbina jūrų skautus, lietuvių kilmės kino aktorius, „Metropolitan Opera“ solistus ir t. t. Jis buvo įsitraukęs į radijo laidų rengimą ispanų kalba į Lotynų Ameriką, prancūzų kalba į Afriką ir ukrainiečių kalba į Europą.

Visą pokalbį apie Lietuvos karo laivo „Prezidentas Smetona“ kapitoną P. Labanauską ir tai, ką pavyko išsiaiškinti istorikui K. Kilinskui, nagrinėjusiam šio kapitono archyvą,galima peržiūrėti čia: https://www.youtube.com/watch?v=SLLV8pXhqvk. Pokalbis yra Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Išpakuojam!“ dalis.

Parodoje „Išpakuojam!“ eksponuojama viena didžiausių kada nors Lietuvai padovanotų muziejinių kolekcijų. Ją Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiau nei pusę amžiaus kaupė išeivijos lietuvis Henry Lazarus Gaidis, ilgą laiką dirbęs FTB agentu, o laisvalaikiu medžiojęs lietuvišką praeitį. Vertingiausia beveik toną sveriančios kolekcijos dalis yra karinės tematikos. Pirmus tris mėnesius parodoje darbuosis neįprastam eksperimentui pasiryžę tyrėjai. Į dienos šviesą jie iškels archyvuose ir saugyklose vykstantį procesą – tirs ir atskleis muziejui padovanotos kolekcijos turinį, kuris vėliau ir taps parodos dalimi.

Arminas Šileikis

Viešųjų ryšių specialistas