Ir viena šypsena šildo širdį

Savanoriauju dar visai neseniai. Esu pirmo kurso studentė. Pirmi metai  Klaipėdos mieste. Viskas nauja, viskas įdomu. Apie savanorystę  Klaipėdos dvasinės pagalbos jaunimui centre perskaičiau internete. Buvo kviečiami  savanoriai. Neįsivaizdavau, kas tai, kaip sakoma „su kuom tai valgoma“   ir kaip būtent aš galėčiau prisidėti prie šios veiklos.

 Nuėjusi į pirmą susitikimą buvau labai šiltai sutikta, supažindinta su centro veikla, dalyvavau savanorių mokymuose ir mažais žingsneliais ėmiau judėti pirmyn. Susipažinau su vaikais, su kitais savanoriais, centrą lankančiais svečiais. Po truputį pradėjome draugauti su mažaisiais centro lankytojais. Žaidžiame, ruošiame namų darbus, su vyresnėmis panelėmis tiesiog bendraujame. Visada stengiuosi rasti bendrų dalykų, džiaugiuosi kai galiu padėti.

 Savanorystėje nėra apibrėžtos konkrečios veiklos. Tai dalis savęs. Buvimas kartu ir kito supratimas. Visada buvau tokios nuomonės, kad darant gerą, bus atsilyginta geru. Todėl džiaugiuosi, kad ir viena šypsena iš dešimties, vienu apkabinimu ar vienu šiltu žvilgsniu, tada supranti, kad diena praleidai ne veltui.

Labai myliu vaikus ir džiaugiuosi galėdama atiduoti dalį savęs tiems, kuriems tikrai to reikia. Visada su dideliu nekantrumu laukiu naujų susitikimų. Viską stengiuosi priimti kaip naują iššūkį, tik taip gali pažinti save ir tave supančius žmones. Taigi, savanoriaudama  tobulėju pati – kažko išmokstu, kažką atiduodu, kitaip tariant – visada randu tai, ko ieškau.

Ginta Dvarionaitė