Įpiltiškiai ruošiasi jubiliejui

Su Senosios Įpilties (Kretingos rajonas) bendruomenės pirmininke Birute Stalmokiene įpiltiškių darbų rezultatais džiaugėmės dar lapkritį. Tądien kaimą gaubė rudeniškai žvarbus rūkas. Viskas – medžiai, piliakalniai, upės vingiai, skulptūros – buvo įrėminta į pilkšvą foną. „Nežinau, ar visur galėsime prieiti. Prie Margininkų piliakalnio veda prastas kelias“, – susiruošus į žygį po Senosios Įpilties kaimą ir jo apylinkes kalbėjo B.Stalmokienė.

Tad siauru keliuku kartu su Birute sukame link seniai žinomo Senosios Įpilties piliakalnio, kuris tapo daugelio kaimo švenčių svarbiausia vieta. Pakelyje viena šalia kitos rikiuojasi atgimstančios sodybos. „Smagu, kai žmonės nori gražiau gyventi“, – pasidžiaugia bendruomenės pirmininkė ir priduria, kad reikia kažkaip rasti lėšų seniems ir apleistiems fermų pastatams sutvarkyti. Dabar šmėkšo gadindamos vaizdą. Ir vilčių, kad jie kažkaip bus pritaikyti verslui, darbo vietų kaime kūrimui nebeliko. Vienintelis kelias – visai jas nuardyti, o teritoriją sutvarkyti.

Visa savo didybe prieš mus iškyla piliakalnis, bet Birutė pasiūlo stabtelėti prie aukuro akmens. Dabar jis pritaikytas lankytojams. Čia gali ramiai pasėdėti, sielą atgaivindamas vaizdais.

Manoma, kad ant šio akmens degė amžinoji ugnis ir nevalia buvo jai leisti užgęsti. Prieš kelionę ar mūšį prie aukuro akmens būdavo aukojamos aukos. „Būdavo dedami javai, gyvuliai, o kartais paaukodavo ir žmonių (daugiausia priešus)“, – rašoma prie akmens pastatyme stende.

„Prieš kurį laiką buvome pasikvietę vieną garsią žolininkę Adelę Karaliūnaitę. Jos manymu, ant šio akmens žmonės būdavo net operuojami“, – užsimena Birutė.

Tokiai versijai atsirasti, matyt, įtakos turėjo ir iš po akmens trykštantis ir gydomųjų galių turintis šaltinis. Jo vandeniu žmonės apsiplaudavo žaizdas ir opas, prausdavo veidą, skalaudavo akis. Be to, buvo manoma, kad gydomųjų galių turinčio šaltinio vanduo padeda žmogui išsaugoti jaunatvišką žvalumą ir sveikatą.

Aukuro akmens ilgis – 7 metrai, plotis – 4 metrai, aukštis – 1,5 metro. Tačiau tai virš žemės esanti riedulio dalis. Kiek jis yra nugrimzdęs į žemę, netyrinėta.

 Netoliese iš po žemių ir kito galingo riedulio ketera, nukreipta link Marijos kalnelio. Tai dar vienas piliakalnis Senojoje Įpiltyje. „Pagal žmonių pasakojimus, ant Marijos kalnelio stovėjusi švedų pastatyta bažnyčia“, – sako pašnekovė.

Dar kiek pasigrožėjusios atsiveriančiais vaizdais sukame link pagrindinio piliakalnio. „Anksčiau kaimo didžiausius renginius organizuodavome ant šio piliakalnio, tačiau dabar įgyvendiname projektą, kuris padeda sukurti poilsio ir pramogų erdvę priešpilyje. Kaimo bendruomenė, gavusi ES paramą, stato čia pavėsines su suolais, įrengia laužavietes, apžvalgos aikštelę, supynes. Įrengta mašinų stovėjimo aikštelė, kad su mašinomis žmonės nevažinėtų po sutvarkytą ir poilsiui pritaikytą tvenkinio pakrantę.

Jau baigiama įrengti ir estrada, kurioje, kaip tikisi kaimo žmonės, koncertuos ir jų talentai, ir garsūs Lietuvos atlikėjai. O pirmąjį koncertą šioje estradoje ketinama surengti 2013 metų birželio 1 dieną, kai Senoji Įpiltis minės 760-ąsias metines. „Žinoma, gyventojų čia būta gerokai anksčiau. Archeologų atlikti tyrinėjimai leidžia manyti, kad piliakalnis buvo įrengtas pirmaisiais amžiais. II tūkstantmetyje jis jau naudotas kaip tvirtovė. 1933–1934 m. iš Kretingos kilęs archeologas Vladas Nagevičius tyrinėdamas šį piliakalnį rado lipdytos ir žiestos keramikos, geležinių strėlių antgalių. Atkasė ir 8 m ilgio, 3 m pločio, 2 m aukščio tunelį, grįstą akmenimis. Jo sienos ir lubos sutvirtintos dviem eilėmis ąžuolinių rąstų. Šiuo tuneliu buvo įvažiuojama į pilį. Taigi čia gyvenę žmonės kur kas anksčiau gyveno, dirbo, kariavo. Tyrinėjant piliakalnį talkino 15 kareivių, atvykusių iš Klaipėdoje dislokuoto 6-ojo pėstininkų pulko. Tyrinėjimais domėjosi ir Senojoje Impiltyje lankėsi valstybės prezidentas Antanas Smetona, Latvijos archeologas prof. Balodis ir kt. 1998 m. piliakalnį tyrinėjo R. Jarockis.

Šios vietovės vardas pirmą kartą žinomuose rašytiniuose šaltiniuose paminėtas prieš 760 metų. Kaip ir daugelis vakarinės Lietuvos dalies vietovių Įpiltis paminėta 1253 metų surašytame Kuršo vyskupo Heinrucho rašte Livonijos ordinui dėl pietinių Kuršo žemių padalijimo. Rašte ši vietovė vadinama Empilten. Istorijos šaltiniai teigia, kad švedai Įpilties pilį sudegino 1263 metais. Tad ateinančiais metais įpiltiškiai mini ne tik vardo paminėjimo 760-ąsias metines, bet ir prisimena skaudžią sukaktį – vienos svarbios gynybinės pilies praradimo 750-ąsias metines.

Iš poilsio zonos link piliakalnio tvenkinio pakrante vingiuoja takas, kurį įrengė patys bendruomenės nariai. „Kvietėme žmones į talkas ir džiaugiamės, kad jie prisidėjo gražinant kaimą“, – pasakoja bendruomenės pirmininkė, kol mes žingsniuojame pakrante link piliakalnio. Prie tako pastatyta pavėsinė, suolai, stalas, įrengta laužavietė. Stabtelime prie didžiulių akmenų. Ir neatsitiktinai. Šiandien Birutė linksmai pasakojo apie tų akmenų atgabenimą į šią vietą. „Na, man gražu tie akmenys, bet kol juos čia atvilko, vyrai nemažai pavargo“, – prisimena Birutė.

Piliakalnį stropiai saugo prieš dešimt metų pastatytas karys. Senuosius baltų primena trims svarbiausiems pagonių dievams skirtos skulptūros. Tai Saulė, kuri laikyta didžiąja dieviškąja dangaus ugnimi, nešanti žmonėms ir jų darbams palaimą. Perkūnas, valdęs atmosferą ir dangaus vandenį, augmenijos vaisingumą, žmonių dorovę ir teisingumą. Ir Žemyna, gimdžiusi žemdirbystės vaisius, augmeniją, žmones ir visą gyvąjį pasaulį.

Prieš keliaudamos link atgimusio Margininkų piliakalnio, vadinamu Kario kalnu, su bendruomenės pirmininke per pievą keliaujama link koplytėlės, ženklinančios maro kapelių vietą. Prie jų – medžio skulptūra, ant kurios išskaptuoti žodžiai, primenantys žmogaus gyvenimo trapumą. „Čia amžinam poilsiui atgulė mūsų ainiai. Jie šitą žemę mylėjo, tausojo, brangino, laistė prakaitu sūriu, kad šiandieną gyvenimu galėtumei džiaugtis tu“, – tarytum iš protėvių balsų į širdį pasibeldžia užrašas.

„Būtų labai šaunu, jei pavyktų rasti lėšų šiems piliakalniams sujungti į vieną labai įdomų ir gražų maršrutą, – svajonėmis dalijasi bendruomenės pirmininkė ir priduria, kad kaimo žmonės mielai savanoriavo tvarkant Margininkų piliakalnį.

Šventosios pakrantėje stūksantis Kario kalnas ilgus metus slėpėsi po pušų, krūmokšnių ir susipynusių erškėčių skraiste. Už upės – kaimyninės Latvijos žemės. Visai netoli – Muižės kalnas ir Šventasis šaltinis. „Kadangi planuojama statyti Lietuvą ir Latviją sujungiantį tiltą per Šventąją, galbūt galėtų atsirasti turistinis maršrutas aplankant ir Latvijos piliakalnius. Juk labai tikėtina, kad kažkada šių piliakalnių gynėjai vienas kitam pranešdavo apie artėjančius priešus, o gal ir kitus jiems svarbius dalykus“, – svarsto bendruomenės pirmininkė, vildamasi, kad kažkada Įpiltis bus vienas traukos objektų. O ir dabar čia atvažiuoja nemažai turistų. Tačiau nėra galimybių jiems pamatyti visus objektus.

Kario kalną tvarkė bendruomenės nariai ir žmonės, dirbantys pagal viešųjų darbų programą. Pradėti darbai, pasak bendruomenės pirmininkės Birutės Stalmokienės, atskleidė nemažai staigmenų. Pirmiausia net specialistus nustebino įrengta pylimų sistema. Teritorija užima apie 2 ha. Ją juosia du pylimai. „manoma, kad viduramžiais čia gyveno labai galinga bendruomenė“, – specialistų nuomonę perduoda bendruomenės pirmininkė ir pajuokauja, kad jei ne karai ir marai, gal šiandien Senoji Įpiltis ir jos apylinkės būtų išaugusios į didžiulį miestą. Dabar gi – tai nedidelis kaimelis, kuriame sunkiai užsilaiko jauni darbingi žmonės. Laimei, tai vieną, tai kitą pastatą įsigyja iš kirtus atvažiuojantys žmonės, kurie pradeda tvarkyti savo sodybas, o nuo jų vis labiau neatsilieka ir senieji kaimo gyventojai.

Žiema Senajai Įpilčiai, kaip ir daugeliui kitų panašių kaimų, atnešė ramybę. Languose mirksinčios lemputės ir girliandos primena kalėdinę dvasią. Į daugelį namų šventėms sugrįžta vaikai. Sugrįžta pas tėvus, pasisemti šilumos, o gal ir protėvių stiprybės, kuri slypi piliakalniuose ir tvyro visame kaime. Jei tikėti paralelinio pasaulio buvimo, čia ko gero tebėra karo energija, tebežvanga ginklai, o pralietas kraujas vis dar žadina kovos aistras. Galbūt tai mistika, o gal ir realybė?..

Pasibaigs šventės ir Senosios Įpilties žmonės vėl sugrįš prie įprastinių darbų. Tarp jų – ir pasirengimo šventei rūpesčių. Juk tam, kad Senojoje Įpiltyje būtų surengta puiki šventė, dar labai daug ką reikia padaryti.

Genovaitė Paulikaitė

Nuotraukoje. Senosios Įpilties piliakalnis

Daugiau nuotraukų galima rasti čia: https://www.manokrastas.lt/foto/genovaite-paulikaite–senoji-ipiltis-rengiasi-760-osioms-metinems