Inturkiškiai nuoširdumu sušildė žemaičių širdis

Lenkimiškiai, išgirdę, kad važiuoja į Inturkę, kraipė galvas: ne vienas net tokio pavadinimo negirdėjęs, o čia mat koncertuoti rieda. „Tai „Lenkimų armonikierių“ projektas, kurį finansuoja Skuodo rajono VVG, – paaiškina Lenkimų bendruomenės pirmininkė Barbora Butkienė.- Jau ne pirmoji lenkimiškių koncertinė išvyka pagal šį projektą. Koncertavime Rucavoje (Latvija), dabar važiuojame į Molėtų rajoną, Inturkę, dar laukia kelionė į Varėną.“

Žibuoklės

Ketvirtadienis, rods, buvo kaip užsakytas, kad važiuojant per Lietuvą akis ir širdį galėtumei pradžiuginti. Ir gražumas to pavasario, ilgai laukto ir pagaliau sulaukto. Gandralizdžiai visi jau apgyvendinti. Po laukus sveikindamos žemę smagiai plasnoja pempės, čirena vieversiai, skleidžiasi pavasario žiedai. Nuo kalnelio ant kalnelio smagiai riedančiame autobuse skamba „Lenkimų armonikierių“ dainos, muzika, posmai. Tik dar įrašai. Mat iš to paties projekto ir savo programos kompaktinę plokštelę išsileido. Gera dovana bičiuliams, o ir patiems malonus prisiminimas.

Artėjant prie Šiaulių visi sujudo: ar spės, nes, pasirodo, vairuotojas privalo 45 minutes stovėti. Tokie reikalavimai. Tad pravažiavę Radviliškį sustojame prie „Žarijos“ užeigos. „Kažin, ar spėsime“, – nerimauja armonikieriai ir juos lydinti bendruomenės pirmininkė.

Pagaliau vėl pajudame. Pagaliau sukame link Molėtų. Kilometrai iki Inturkės tirpsta. Blyksteli viltis: gal suspėsime, gal laiku atvažiuosime, nors ir žemaičiai, kuriems vėlavimas lyg ir atleistinas dalykas, bet, kai važiuoji pirmą kartą, geriau jau laiku pasirodyti.

Autobusiukas visai įsismagina. O čia ir kelias tikrus linksmuosius kalnelius pradeda priminti. Nuo kalvos iki kalvos net pasišokinėdamas rieda. „Spėsime“, – lengviau atsidūsta renginių organizatorė Kristina Petrauskienė su bendruomenės pirmininke. Ir „Lenkimų armonikierių“ vadovei Violetai Prišmontienei įtampa pradeda atslūgti.

„Kiek žibučių“, – lyg susitarę aiktelime, pamatę mėlynuojančias pakeles, nors vietomis dar baltuoja sniego lopinėliai, o tarp pušų išsibarstę ežerai ir ežerėliai dar tirpiną žiemą primenantį ledą. „Gal ir mūsų miškuose žibutės jau žydi“, – kažkas iš važiuojančiųjų susimąsto. „Ko gero ne“, – abejones išsklaido kitas. „Gaila, kad turime skubėti. Galėtume žibučių prisiskinti“, – kažkas atsidūsta.

Inturkė

„Pagaliau“, – vienu balsu atsikvepia lenkimiškiai, pamatę Inturkės pradžią ženklinantį užrašą. Iki koncerto dar buvo likęs gerokas pusvalandis.

Prieš mus –XVIII amžiaus viduryje – XIX amžiaus pradžioje statyta  medinė Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia. Priešais ją – mokykla, kur ir rengiamas lenkimiškų koncertas. Beje, visai netoliese stovi didžiulis buvęs kultūros namų pastatas, bet ten kol kas kultūrinių renginių nėra. Pastatas privatizuotas, o kas jame bus – tik spėlionės. Kažkas girdėjęs, kad jame prekes sandėliuos, kažkas mano, kad gal bus turizmui pritaikytas. Juk tokios nuostabios vietos supa Inturkę. Čia pat Geluonų, Kertuojų, Išnarų ežerai, Labanoro regioninis parkas.

O jau legendų gražumas…

Pirmą kartą Inturkė paminėta 1373 metais. Tad šie metai inturkiečiams – neeiliniai. Miestelis rengiasi 640-osioms metinėms.

„Gaila, kad kiek vėlokai atvažiavote, mes norėjome jums po Inturkę ekskursiją surengti. Ir mūsų bažnyčia labai graži, ir cerkvė, XVIII amžiuje pastatyta Rudesos koplyčia“, – apgailestauja Inturkės seniūnė ir Inturkės bendruomenės pirmininkė Almutė Navickienė, kviesdama atsigaivinti kava ar arbata, pasistiprinti vietinių kulinarų keptomis bandelėmis, vaisiais ir saldumynais..

Dainuokim aukštaičiai, dainuokim žemaičiai

Nors ta daina ir nenuskambėjo, bet koncertas ta dvasia alsavo. Kadangi renginys buvo skirtas tarmių metams pažymėti, pirmiausia išgirdome, kaip skamba vietinė šneka. Neįgudusiai žemaičio ausiai kai kurie aukštaičių žodžiai įdomiai skamba… Beje, inturkiečiams, nors vertėjo ir neprireikė, bet kai kurie žodžiai jiems buvo visiškai nesuprantami. Nors jie turi žemaičių imigrantų. Vos mums suėjus į salę, salėje sėdinti moteris žemaitiškai prakalbo. Kilusi iš Kretingos. Ir nors Aukštaitijoje jau apie 30 metų gyvena, gimtosios tarmės nepamiršo. Atrodo, kartu su lenkimiškiais atvažiavo.

Į scena išeinančius lenkimiškius pilna mokyklos salė pasitiko plojimais ir beveik nuo pirmosios dainos kas niūniavo, kas kaip suprasdamas pradėjo pritarti, ar nors į taktą palinguodamas žemaičius palaikė. „Labai šiltas priėmimas. Labai nuoširdus“, – po koncerto džiaugėsi armonikieriai, koncerto nuotaiką veždamiesi namo, į Lenkimus, prie Latvijos sienos prisiglaudusią Skuodo rajono seniūniją ir skambia daina sveikindami gęstančią saulę, užtekantį mėnulį, žvaigždes, pavasarėjančius miškus ir laukus, mietus ir kaimus… „Kažkaip vis mažiau ir mažiau bėra savanorių, norinčių groti, dainuoti, o taip norėtųsi, kad kolektyvas išliktų, kad į jį ateitų naujų žmonių, kad kitų kolektyvų atsirastų“, – sako bendrakeleivis Benas, į Lenkimus prieš daugelį metų meilės atviliotas.

Kartais net nesusimąstome, kad scenoje dainuojantys, grojantys, šokantys žmonės yra tikrieji kultūros savanoriai, saugantys senąsias dainas, muziką, saugantys tarmę.

Genovaitė Paulikaitė