Ilgesys eilėraščiuose įaustas

„Dabar mes tvarkome Kintų bažnyčios palėpes. Jose atsiras Kintų istoriją primenanti ekspozicija. Bus malonu, kad ir mūsų mokyklos savanoriai bus prisidėję“, – pasakoja Šilutės rajono Kintų vidurinės mokyklos direktorės pavaduotoja, koordinuojanti Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos lėšomis finansuojamo projekto TAPK  programos „Tu ir aš – kartu mes galia“ dalyvių veiklą, Sigita Žilinskienė.

Programos savanorių planuose – stadiono įrengimas. Jau su seniūnu ir dėl vietos susitarė. Liko tik sulaukti šiltesnių dienų ir kibti į darbą. Įsirengs. Jame galės sportuoti visi kintiškiai. Jame galės vykti sporto renginiai, kurį dalį galės organizuoti mokyklos savanoriai. „Tai bus  mūsų ryškiausi darbai“, – prieš kelias savaites džiaugėsi pedagogė ir užsiminė, kad vaikai norėtų apsilankyti vaikų ar senelių globos namuose. Tad balandžio 4 dieną susirengiame į Šilutę.

Pradedame nuo senelių globos namus, kur mus bendrauja direktorės pavaduotoja socialinėms paslaugoms Violeta Žymačienė. „Savanoriška veikla Šilutėje prasidėjo prieš dvidešimt metų, atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę.  Kūrėsi savanoriškos organizacijos: neįgaliųjų draugija, pensininkų sąjunga „Bočiai“, sutrikusio intelekto bendrija „Viltis“ ir kitos organizacijos. Žmonės geranoriškai stengėsi vienas kitam padėti, kas paskatino Šilutėje atidaryti labdaros krautuvę“, – pasakoja Violeta Žymančienė, pabrėždama, kad jei žmoguje yra savanorystės grūdas, jis visada ras kur kaip save realizuoti.

V.Žymančienė, kartu su programos „Tu ir aš – kartu mes galia“ Kintų vidurinės mokyklos dalyviais aptarė, kas yra savanoriška veikla, kur galima savanoriauti. „Savanorystė – tai nebūtinai primityvus darbus – rinkti šiukšles, nors daugeliui būtent ir kyla tokios asociacijos. Mana, viena svarbiausių savanorysčių jums būtų pagalba vienas kitam, steigiant savipagalbos grupes“, – rekomenduoja V.Žymančienė. Savanorystė, pasak jos, padeda save išbandyti ir renkantis profesiją. Tarkime, planuojantiems rinktis socialinio darbuotojo kelią, visai pravartu pagelbėti gyvenantiems vaikų ar senelių namuose. „Tenka daryti darbus, neįrašytų į pareigines instrukcijas. Reikia žmogų ir palaidoti, ir žvakutę ant kapo uždegti“, – pastebi V.Žymančienė.

Pasikalbėję su darbuotojais, programos dalyviai susitiko su globos namų gyventojais, įteikė dovanėlių. Senukai kvietė savanorius apsilankyti kitą kartą ir kartu su jais padainuoti, pabendrauti.

Po to savanoriai keliavo į Šilutės rajono Saugų vaikų globos namus, kur juos pasitiko direktorius Eugenijus Judeikis. Jis papasakojo vaikų namų istoriją, pakvietė pasižiūrėti, kaip gyvena šeimynos. Savanoriai neslėpė, kad važiuodami tikėjosi pamatyti skurdžius namus ir buvo nustebinti tuo, ką išvydo. Čia gyvenantiems vaikams sudarytos geros sąlygos: jaukūs kambariai, kompiuteriai, televizoriai, galimybė sportuoti. „Tačiau šiems vaikams trūksta vieno – tėvų šilumos. Vieni turi globėjus, kiti laukia, kad kažkas ir juos imtųsi globoti.

Kai kintiškiai lankėsi Saugų vaikų globos namuose, jauniausiam šių namų gyventojui, tiksliau gyventojai – vienuolika mėnesių.

Jonas Vitkauskas ir Genovaitė Paulikaitė